Kai namie nedūžta indai

Savaitraštis “Šeimininkė”, 1996m. Spalio 23d.

 

Regina Oraitė (Nuttall)  

R.Oraitės nuotr.: aktorė Dalia Melėnaitė su savo sūnumi. 1998.

 

Dalia Melėnaitė, “prie Miltinio” sukūrusi ne vieną įsimintiną vaidmenį (smalsuoliai tebenaršo enciklopedijose), jam išėjus, kaip ir kiti aktoriai, pasijuto nekaip. Ypač pyko Sauliui Varnui neseniai nuverstos teatro vadovybės galvai, įvedus privalomą kasdieninę rikiuotę: ateini, pasirodai, kad gyvas, ir kulniuoji namo. Taip “dirbo” ne vienerius metus – už varganą algą ir vietą po teatro stogu. Tik seniau statyti spektakliai retkarčiais atsirasdavę repertuare ir ją išvesdavo į rampos šviesą. Kolegos tvirtina Dalią turint per šmaikštų liežuvį...Na, kas dar į viršininko klausimą: “Kodėl manęs nemėgsta aktoriai?” būtų atsakęs kaip ji: “Nieko nemyli ir esi beširdis...” Užtat ir sėdėjo be vaidmenų.

 

Tarsi mėgindama pasislėpti nuo skaudaus laiko, įsirėžiančio vis naujomis raukšlėmis veide, Dalia, gerdama juodos kavos puodelį be cukraus, apsigaubdavo dūmų debesiu. Be cigaretės ją ir dabar sunku įsivaizduoti, nors nerūko jau pusė metų. Pradėjo prieš tris dešimtis, ruošdama vaidmenį vienai Juozo Miltinio režisuotai pjesei – Maestro nieko neleisdavo daryti mėgėjiškai; jei pūti dūmą  scenoje, tai tik profesionaliai, žiedeliais...Žiūrovams atrodė, jog jaunutė (tuomet) Dalia Melėnaitė gimė rūkydama...Mesti padėjo astrominerologės Audronės Maciulevičienės skaityta paskaita ir iš jos tada gautas stebuklingas (Daliai taip atrodo) akmenėlis. Lektorei aktorė pasiskundė nebegirdinti viena ausimi: medikai, iš pradžių konstatavę gripo komplikaciją, po procedūrų, masažų serijos skėstelėjo rankomis – priežastys neaiškios! Neišspręstomis kūrybinėmis problemomis jas įvardijo astrominerologė ir pasiūlė Daliai  ametistą, kurį parinko žiūrėdama į lenteles storų knygų pageltusiuose lapuose. Po kelių dienų D. Melėnaitė “atkurto” ir taip įsimylėjo tą akmenėlį, kad neišeidavo iš namų jo neįsimetusi kišenėn, neužmigdavo nepasikišusi po pagalve.

-Vieną rytą, klodama lovą, išgirdau kažką sakant: “Neberūkyk!”. Taip keistai – ne žodžiais, mintimis, bet visiškai aiškiai. Ir taip įsakmiai!

Aktorė įsitikinusi, kad tai ne prietaras, o realus gamtos kūno žmogui daromas poveikis, dviejų sutvėrimų draugystė.

Šeimoje – dvidešimt septynerių metų dukra, trylikametis sūnus, vyras... Ji sakosi niekad nevariusi vaikų miegoti. Visi taip draugiškai kartais paknapsi ant sofos prieš televizorių ar prie knygos. Tai kas, kad už lango gilus vidurnaktis, o rytoj – anksti į darbą ar į mokyklą. Reikia ne barti, o draugiškai patarti: “Klausyk, gal tu geriau eitum...” Ne – tai ne. Ir vyro, užkietėjusio sklandytojo, ne kartą pripažinto geriausiu Lietuvoje, niekad nėra stabdžiusi ant slenkčio. Inžinierius – projektuotojas dieną, lakūnas po darbo ir savaitgaliais Ramanauskas nelepina šeimos per dideliu dėmesiu. O buitis? Kaip ir visų mirtingųjų. Prieš keliolika metų pradėjęs kalti virtuvėje kažkokią lentynėlę, vonioje – spintą, iki šiol jų nebaigia, tuo labai juokindamas žmoną. Yra prie ko prikibti, ieškant preteksto išsilieti. Tad vyrą Dalia vadina savo žaibolaidžiu. Jis, kaip tikras žemaitis, iškenčiąs visus priekaištus, kurių ypač padaugėja priešpremjeriniais vakarais. Tik ką sukurtas “bjaurios bobos” personažas – vaidmuo B.Sruogos “Uošvėje”, kuris, pasak Dalios, namuose neįsikūnija. Būna, kad išrėžusi širdį veriantį monologą – kaip scenoje niuanasuodama balsą ir rinkdama žodžius – atsisukusi į vyrą paklausti: “Ir ką tu apie tai manai?”, išgirsta nustebusį:” Ar tu man ką nors sakei?” Užmušantis ramumas...Ar ne jo dėka namuose nedūžta indai? Nors kas pasakys, kokia forma geriau išsakyti jausmus...

Atstatyti taikai namuose dažnai užtenka vienos kitos Melėnaitės improvizacijos: suvaidindama kaip staiga iš virtuvės išbėgo įsižeidęs vyras ar kieno netvarkingumu pasipiktino švaruolė duktė, mama prajuokina visą šeimą. Ji nesupranta damų, rengiančių savo vyrams “nekalbadienius” – gal gyvena su juo paskutinę dieną. Nežinia, kurio tyko Lemtis išdaigininkė. Bet kokį konfliktą ji baigia... pasiūlydama; “Gal išgersi arbatos puodelį?” tą frazę išgirdęs vyras visada nusišypso – tai jų susitaikymo slaptažodis. Kaip priedą prie jo Dalia dažnai tėkšteli savo patiekalą.

-Kai manęs paprašo: “Dalia, firminį!”, pasijuntu tarsi žiūrovai  būtų paploję. Tada imu jautienos kepenis, pakepinu jas be druskos. Bet esmė – padažuose. Esu gera specialistė: pakepinu aliejuj žiedais supjaustytą svogūną, pribarstau džiovintų prieskonių, įmetu skiltimis supjaustytą nuluptą antaninį obuolį. Jam pradėjus minkštėti, tarkuoju pomidorą, įdedu šaukštą  miltų, druskos, cukraus, dar “Vegetos” ar kitokių prieskonių, įpilu sultinio ar virinto vandens. Svarbu, kad padažo būtų labai daug.

Pati šeimininkė labiau mėgsta prisiragauti negu valgyti kartu su visais. Be to, jai labai patinka matyti namiškius ar svečius gardžiuojantis, jiems patarnauti prie stalo.... Po pietų ją labai traukia pasėdėti savo įstiklintame balkone 12-ajame aukšte, kuriame veši petunijos – aktorė labai myli gėles. Ne vienerius metus į tą balkoną išropodavo tik keturpėsčia – gąsdindavo aukštis. Ir tik kai vyras paskraidino (vos ne žemyn galva) savo sklandytuvu, baimė atlėgo. Bet į jo lėktuvėlį sėst nebenori, ne taip, kaip jų vaikai, mamai išvykus į gastroles, laiką leisdavę  su tėtčiu aerodrome. Dalia mieliau važiuoja į sodą, kur negali atsistebėti augalo gyvenimu: sėklytė-daigas-pumpuras-vaisius. Visada apninka filosofinės mintys, kurias čia sąmoningai nutylėjom, nenorėdamos varginti skaitytojų. Kaip ir Juozą Militinį, nulėmusį visą aktorės gyvenimą, jos pasaulėžiūrą. Į tai reikėtų žvelgti ne pro plyšelį, o plačiau atvertomis akimis.