Moterys gražios ir be dažų

Žurnalas  “Šeima”

Regina Oraitė (Nuttall)  

 

R.Oraitės nuotr.: P.Stoičevas (dešinėje, su akiniais) po premjeros su J.Miltinio teatro aktoriumi A.Keleriu.

 

Pokalbis su Pėteriu Stoičevu praėjusį pavasarį pakvietusiu į premjerą Juozo Miltinio dramos teatre (dešimtas jo spektaklis Lietuvoje), stačiusiu spektaklius beveik visose didžiausiose Europos teatrų scenose.

 

“Jei prieš mane pasidažei lūpas, tai be reikalo. Man moterys gražios ir be dažų. Tas paryškinimas tarsi apgaulė; neslepiamas noras pasirodyti kitokia, negu esi iš tikrųjų”. Keista pokalbio pradžia, tiesa? Vietoj tradicinio pasisveikinimo, mėginimo susipažinti...

Režisierius iš Šveicarijos (kaip ir visi režisieriai?) kiek kategoriškas ir neleidžia ginčytis. O ir nebesinori – įpusėjusi puodelį kavos ir taurę vyno suvokiu, kad jis teisus! Argi ne meilės ilgesys akumuliuoja mūsų kūrybinius ieškojimus? Nebūtina išsisukinėti, konkretinant kokios: transcendentinės, platoniškos ar žmogiškai žemiškos.

Svarbiausia, pasak P.Stoičevo, būti laisvam ir nepriklausomam ir turėti galimybę rinktis. Jam nieko nėra baisiau už dvėjų žmonių gyvenimą “iš reikalo”: dėl vaikų, ekonominiais sumetimais.

 

--Tai vos tik supratę, kad išblėso juos jungusi meilė, sutuoktiniai privalo skirtis?

--Esu įsitikinęs, kad žmogus savo prigimtimi ne monogaminė būtybė (nesukurtas vienam vieninteliam ryšiui). Klerikalų moralė tikrai kilusi ne iš Dievo, sukurpta pagal instrukciją. Mums nuo gimimo Kūrėjas suteikia visas galimybes rinktis, kad pažintume daugybę dalykų ir patys spręstume. Kad ir ieškojimo tema – ji niekam neuždrausta, jei aklai nesilaikoma draudimų. Vergavimas dogmoms “negeisk” , “nedrįsk” neišvengiamai padaro mus nelaimingais.

 

--Tokį požiūrį leidžiate toleruoti ir savo žmonai?

--Leidžiu visiems. Manau, kad šeimyniniame gyvenime svarbiausia yra tolerancija ir pasitikėjimas vienas kitu. Mes nesijaučiame esą vienas kito nuosavybė. Vergaujant visokiems tabu ar apribojus kitą tas dviejų ryšys tuoj pat pavirsta kalėjimu. Kas tuomet nesistengia iš jo ištrūkti? Retas kuris susimąsto, jog pati baisiausia neištikimybė – dvasinė: kai nebemyli žmogaus, bet nesiryžti jam to pasakyt, imituodamas realybėje nebeegzistuojantį meilės jausmą. Taip gyvendamas ne vienas sulaukia vedybų dešimtmečio, dvidešimtmečio. Būna ir atvirkščiai. Turiu daugybę draugų, kurie niekad nebuvo oficialiai vedę, bet žilo plauko sulaukė vienas kitam ištikimi ir atsidavę. Neturėjo priežasties būti neištikimi, pavyduliauti.

Kažkada jaunystėje ir aš buvau labai pavydus. Kol išsiaiškinau, kad jį sukelia ne partnerio elgesys, o manyje glūdinčios priežastys. Pavydas naikina meilę kaip sunki liga kūną. Tai suvokęs pradėjau save keisti. Išsigydžiau ir dabar darau viską, kad “neatkrisčiau”. Rūpi tokio gydymosi metodai? Jie susiję asmenybės ugdymu. Tapau labiau pasitikintis, plačiau pažvelgiau į tam tikrus dalykus. Atradau , kad partnerė nėra man žaislas ir kad ne aš sąlygoju jos gyvenimą.

 

-Vis kalbat apie materialiai nuo vyro priklausomą moterį. Ar ryškūs skirtumai tarp vakariečių ir lietuvių?

-Net labai. Vakaruose jos per paskutiniuosius tris dešimtmečius išmoko būti savarankiškos. Skirtingai nei jūs, vyrą tebevertinančios kaip priemonę sukurti šeimai, pragyventi. Tai  laikau negatyviąja šiandieninės Lietuvos gyvenimo puse. Juk gražiausi partnerių santykiai, kai jie abu nepriklausomi (vienas nuo kito). Ne viską lemia finansiniai dalykai. Jei vienas daugiau duoda pinigų, tai kitas – daugiau geros energijos, kūrybiškos atmosferos. Dviese jaustis stipresniam, negu būnant atskirai – nuostabu! Tačiau privalau žinoti, kad bet kuriuo momentu savo mylimąją galėsiu palikti vieną ir savarankišką – kai jai ar man prireiks vienatvės. Juk buvimas kartu dar nereiškia tvirto ryšio. Nebūtina net gyventi tame pačiame name. Gaila, kad moteriškos dvasios evoliucija jūsų šalyje dar tik prasideda. Pasaulio moterys, gavusios šansą emancipuotis prieš pusantro šimto metų, jus gerokai aplenkė. Patikėkit pagaliau, kad ne visoms laimės  viršūnė – būti žmonomis ar motinomis. Yra ir kitokių – laimę patiriančių profesinėje veikloje. Jūs viską norit  įsprausti į vienus rėmus, bet tai neįmanoma! Esu turėjęs ryšių – dvasinių ir kitokių – su daugybe moterų ir turiu tikrai didelę bendravimo su jomis patirtį. Žinau, kaip kenčia kūrybinga moteris, “mylinčio vyro” prirakinta prie jaukaus namų židinio grotelių.

 

-Sakote: “su daugybe moterų”. Tai jūs – Don Žuano tipo vyras? Ir ar leidžiat tokią laisvę savo žmonai?

-Egzistuoja stereotipinis požiūris, kad Don Žuanas naudojasi moterimis. Bet galima pažiūrėti ir kitaip – jos juo naudojasi. Ir jei skaitysit M.Frišo “Don Žuaną arba apie meilę geometrijai”, tuo įsitikinsit. O dėl žmonos... Man keistai skamba sąvoka “leisti- neleisti”. Jau kalbėjau apie būtiną toleranciją vienas kitam. Jūsų postsovietiniams vyrams reikia daug ką savyje keisti. Jų požiūris į moterį labai grubus. Tiesmukas vyriškos  potencijos demonstravimas visada atgrasus – meteriai tai nepatinka. Aš pats labai mėgstu sakyti komplimentus, bet stengiuosi, kad jie nenuskambėtų brutaliai. Ir nebūtinai turėtų seksualinį atspalvį. Esu suradęs toną, kuris neįžeidžia. Esu laimingas, kad mano antroji žmona tolerantiška. Ji – modeliuotoja (rūbų dizainerė) ir kuria kostiumus Šveicarijos necionaliniam teatrui. Vyresnė už mane ir gal kiek ramesnio būdo. Atvirai apie viską pasišnekame. Tokios diskusijos ir garantuoja gerus tarpusavio santykius. Ji labai daug laiko praleidžia teatre, tad būdamas namuose mielai stengiuosi jai padėti, neskirstydamas darbų  į vyriškus ir moteriškus. Abu mėgstame sodininkauti; Italijoj turime namus ir didelį sodą, kuriame viską nuo palmių iki rožyno pasodinome patys. Mano žmona, turėdama puikų skonį, vengia išorinės ekstravagancijos. Dažosi tik ypatingomis progomis – kaukė ir dažai – teatrinės priemonės. Dažnai man tik paryškina vidinę kaukę. Apgaulė išryškėja, kai graži moteris su nepriekaištingu makijažu pasirodo tokia netvirta, neaiški, neįdomi...Jos nebesinori, ir prasideda beprotiškos problemos. Yra moterų, su kuriomis įmanoma bendrauti tik penkias minutes.

 

--Ką turite galvoje sakydamas “jos nebesinori”?

--Dažnai, makijažas – tai seksualiniai šaukiniai, aptinkami ir gyvūnų pasaulyje. Tai daroma norint patikti. Vyrai, deja, paprastai į tokius šaukinius atsiliepia. Kartais dažai be atitinkamo elgesio nieko nesako. Tas mišinys man kol kas mįslė. Būna, kad pačiam pasidaro baugu, kai susigriebiu per stipriai reaguojąs į tokius impulsus.

 

--Taigi jie pro Jus praeina graži (pasidažiusi) moteris, tuoj pat atsakote jai vidiniais impulsais?

--Jei praeidama trykšta gera nuotaika, tai ir manoji keičiasi. Nereikia galvoti vien apie seksą, nors tai – pats beprotiškiausias iš visų mums Kūrėjo suteiktų pojūčių. Lietuvos moterys slepia savo troškimus, neišreiškia jų žodžiais. Gal tie slopinami pojūčiai prasiveržia besaikiame dažymesi. Tiki, kad tiesiai pasakiusos taps puolusiomis, grobiu medžiokliui. Bet atvirai išreikšdamas savo jausmus žmogus tik parodo esąs laisvas. Juk galima ir be jokios potekstės ištarti: “Tu man labai patinki”. Ir tie žodžiai nebūtinai nuves į lovą. Daugelis mano draugų, kaip ir aš, akcentuoja dvasingumą – moteriškumo esmę. Paskutiniu metu mane ypač traukia vyresnio amžiaus moterys. Raukšlės, pragyventų metų įspausti ženklai jas tik gražina.

 

--Mylėdamas vieną galit įsimylėti kitą?

--Noriu nuolat mylėti, bet būti laisvas, nuolat įsimylėti. Perfrazuosiu: nieko nėra baisiau už neįsimylėjusį vyrą. Kiekvienas savyje turim vyrišką ir moterišką pradus: švelnumą, jautrumą ir aktyvumą, norą kurti. Abu polius nesunku sinchronizuoti, tačiau jeigu  pripažinsi egzistuojant tik vieną, pasidarys sunku susitarti pačiam su savimi. Tai suvokti man kažkada padėjo irgi moterys. Puiku svajoti ir galvoti apie jas, dar puikiau jausti šalia, liesti, žiūrėti į akis...

 

--Ir kiekviename teatre palikti daug sudaužytų širdžių?

--Taip, jei naudočiausi ta meile. Kiekvienas darom klaidų – bent aš jų dabar darau mažiau, nei ankščiau. Net  ir labai norėdamas negalėčiau sau uždrausti įsimylėti. Kaip dieviška vienu metu turėti viską! Tai gali tik laisvas žmogus, negalvojantis apie pasekmes, ateitį, niekuo neįsipareigojantis...Sugebantis išgyventi tos vienintelės, niekaip nepakartojamos akimirkos žavesį.

Nemanau, kad Dievas už tai pyktų. Kokia kosminė bausmė gali grėsti už meilę? Kas ją gali prilyginti nuodėmei? Nebent sekliais jausmais besivadovaujantys moralistai.

Visuomet pasitikiu savo intuicija, spontanišku jausmu, o ne kažkieno įsakymais, kas turi patikti, o kas ne. Žmogų labiau matau vidine akimi. Esu įsitikinęs, kad nėra negražaus žmogaus pasauly. Nėra blogo žmogaus. Nėra tokio, į kurį negalėčiau kreiptis dėmesingai ir pagarbai. Man, kaip vakariečiui, imponuoja savarankiškas žmogus, unikalus. Vakaruose unikalumas turi tradicijas: asmenybė, individualumas svarbiausia, o ne buvimas masės dalimi. Manau, kad Lietuvoje dar ne dažnas yra įtikėjęs savo unikalumu. Matau, kiek problemų turi jūsų moterys – ypač tos, kurios jaučiasi neatitinkančios tam tikrų grožio stereotipų (kažkieno primestų!) Jos nenori suvokti, kad tai paviršutiniškumas, neesminis dalykas. Lietuvoje matau nesibaigiantį reanimuotų užsienio firmelių drabužių paradą. Todėl ypač žaviuosi ta nedidele jūsų moterų dalimi, kurios rengiasi, pasikliaudamos savo skoniu, savaip interpretuodamos visa niveliuojančios mados tendencijas. Pažįstu nemažai žmonių, kurie patys pasisiuva puikių drabužių, persveriančių bet kokį masinės gamybos šlamštą. Jūsų moterys labai dvasingos. Galiu būti subjektivus, nes daugiausia bendrauju su aktorėmis. O jos ypatingos būtybės: emocionalesnės, jautresnės. Patiriu tiek pasitenkinimo, džiaugsmo ir laimės! Tai ne pragmatikės, iš kurių  akių, tegu ir gražiai dažytų, spindi tik dvasios skurdas. Artistės man nešykšti meilės, kaip ir aš joms – tai, aišku, dvasinė meilė. Gimstanti iš bendros meilės menui. Išsiskirti vienodai sunku man būna ir su aktoriais, ir su aktorėmis – tas atsisveikinimas skaudus ir liūdnas – kaip kokios “love story” pabaiga. Žeidžiantis, bet taurinantis jausmas. Paskui kitame teatre ir kitame spektaklyje viskas vėl kartojasi iš pradžių.