Giedriaus stumtelėti, pusiaukelėj ir likom…

Literatūra ir menas, 1995 spalio 21d.

 

Regina Oraitė (Nuttall)

 

Prieš mėnesį, rugsėjo 24 dieną, mirė Giedrius Gabrėnas. Ilgametis Panevėžio J.Miltinio dramos teatro literatūrinės dalies vedėjas, “Krantų” bendradarbis, režisierius, publicistas. Mirė per pačią brandą- keturiasdešimt trejų. Liko jo besiilginti šeima, aktoriai, su kuriais taip ir nespėjo baigti premjerinio- lapkričio pradžiai žadėto- spektaklio…Su keliais jame vaidinančiais pamėginome mintimis sugrįžti į Giedriaus Gabrėno kūrybinės veiklos paskutinius mėnesius…Mums besišnekučiuojant vienoje teatro kamaraitėje, nematoma ranka vis paklebendavo duris, nors jas atidarius- tuščia…Palikom neužrakintas: ta pati ranka plačiai atlapojusi dar pasupo jas ant vyrių- atsargiai ir švelniai…”GIEDRIUS VAIKŠTO”,- ramiai sako aktoriai, lyg tai būtų visai įmanomas ir paprastas dalykas. Nors taip jis šalia: išgalvotas ar ne, nesvarbu. Pagaliau ne  viena religija pripažįsta, kad siela trisdešimt- keturiasdešimt dienų laikosi arčiau savojo kūno, artimų žmonių ar gimtų vietų…Šiandien Giedriaus dar labai trūksta JĮ pažinojusiems…

 

REGINA ORAITĖ (žurnalistė) Jums visiems, repetavusiems su Giedrium Gabrėnu Bernard’o Marie Koltes pjesę “Sugrįžimas į dykumą”, teatro vadovybė pasiūlė savarankiškai ar patiems pasirinkus režisierių baigti šį darbą. Vieningai atsisakėte?..

VIDAS FIJALKAUSKAS (sūnus Matjė): Giedrius pats dar nežinojo kaip statys,- variantų buvo daugybė. Mes repetavom vieną iš jų. Jei jis ir turėjo kokią viziją, tai mėgino ją su mumis patikslinti, pažiūrėti, kas pasiteisins, kas ne.

VALIUS JEVSEJEVAS (arabas): Kol vizija virsta spektakliu, viskas šimtą kartų pasikeičia.

ENRIKAS KAČINSKAS (Matildos brolis Adrienas): Mes net iki galo neišsiaiškinom, kas ta dykuma. Kur ji yra? Dykuma- tai žemė, kur nieko nėra, tuščia žemė. O sprendžiant iš repeticijų, ne į tuštumą mes bėgom. Ir ne į vienatvę.

VALIUS JEVSEJEVAS: Mes su Giedrium esam šnekėję, kad dykuma- tai realusis pasaulis. Gerai ten, kur mūsų nėra. Svajonių žemė daug tikresnė, realesnė, savesnė negu ši.

ENRIKAS KAČINSKAS: Apie mano personažą Giedrius visą laiką sakydavo: “labai labai sudėtingas…”Pagaugais kūnas nueidavo- kaip reikės suvaidinti? Koltes tekste neįmanoma nepasiklysti, o Giedrius dar mėgino ką nors įterpti tarp eilučių- nežinau, kur mus būtų nuvedęs. Man iš pradžių labai sunku buvo persilaužti, nes daug kas atrodė visiškai nepriimtina. Pazirzdavau, dantimis pakalendavau, bet jis taip subtiliai mus suko numatyta kryptimi, kad ėmė patikti, pradėjau juo tikėti. Patirtis mūsų realistinė, o čia personažus reikėjo kurti siurrealistiškai. Mes pusiaukelėj- Giedriaus stumtelėti- ir likom.

REGINA ORAITĖ: Tai, ko gero, ir yra atsakymas, kodėl niekam neleistumėt baigti šio spektaklio?

RUDOLFAS JANSONAS (Didysis Juodasis parašiutininkas): Gali pastatyti kitas, naujai.

ENRIKAS KAČINSKAS: Labai įdomus galėjo būti spektaklis. Didelė pjesė- 74 puslapių, o keturiasdešimt jau buvome “įveikę”. Tik rezultatas nenuspėjamas: “Sarge” ar “Meilužyje” jį buvo galima nujausti, o čia- ne. Ir finalo nelietėm. Lyg tyčia- visiškai.

VIDAS FIJALKAUSKAS Prisimenu, kalbėdavom: na, įdomi pjesė, bet kaip ją suvaidinti?

ENRIKAS KAČINSKAS: Pirmoje scenoje su Dalia kalbame daugiausia dviese, o veikia gal šeši personažai. Iš pradžių nesuvokiau, kaip jiems pavyks iškentėti, nepertraukiant to mūsų tarškėjimo po penkiolikos išsiskyrimo metų.

DALIA MELĖNAITĖ (sesuo Matilda): Jei būtume dirbę kaip visi žmonės, kasdien, tai būtume daug padarę.

REGINA ORAITĖ: Dirbot ne kaip visi?

DALIA MELĖNAITĖ: Sunku konkrečiai pasakyti, bet ant šio darbo buvo uždėta kažkokia nematoma juoda ranka. Susirenkam repetuoti, ir staiga kas nors sutrukdo. Susirenkam vėl- negalėsime dirbti, nes reikia važiuoti į gastroles, kitą kartą dar kas nors...O Giedrius nekariavo, netrankė kumščiu stalo. Jis verčiau kukliai žengdavo žingsnį atgal. Ir krapštinėjomės visi pakampiais, be salės, be scenos...Šitai pjesei ir šiaip laiko būtų reikėję daugiau negu kuriai kitai. Ir Giedrius vis kartodavo: “Kol nepasiruošim, tol neleisim”. Jis nėra pasakęs: “Nieko nėra, neišeina!”, o vis su šypsenėle: “Yra, yra, jau atsiranda...” Nesisekė todėl, kad negalėdavom visi kartu parepetuoti. Mūsų ten trylika personažų, o galėdavom dirbti du trys. Laimingesnę dieną subėgam kokiai scenikei penki šeši...

VIDAS FIJALKAUSKAS: E.Marcevičius iš anksto buvo susitaręs, kad atvažiuos statyti “Ivanovą”, ir S.Varnui labai reikėjo “Moterį iš jūros” statyti, paskui ta kelionė į Vokietiją...

DALIA MELĖNAITĖ: Tai labai prisidėjo prie Giedriaus nelaimės. Po susirinkimo, kai buvo nuspręsta, kad net pagrindinių jo repetuojamo “Sugrįžimo”  vaidmenų atlikėjai turės važiuoti gastrolių į užsienį, jis taip dūsavo, sunku jam buvo...Bet jis buvo toks humaniškas, toks taktiškas, kad net balso negalėjo pakelti. Kas plėšosi, išsirėkia, čia pat išsipursloja, greitai nusiramina ir toliau dirba. O jis viską laikė viduje...Mes varydavom jį pas teatro vadovybę pasikalbėti. Grįžta išbalęs: “Na, einam dirbt. Kas galit?”

RUDOLFAS JANSONAS: Ir cechai tuomet stovėjo tušti, bet kažkodėl jam dekoracijų nedarė, rūbų nesiuvo...

ENRIKAS KAČINSKAS: Kai ką padarė- sofą, pavyzdžiui. Tačiau po vienos kitos repeticijos ji išklero, sulūžo. Jei būtume žinoję, kad tik tiek Giedriui skirta, gal būtume labiau spaudęsi, bet manėm, kad amžinai gyvensim. Ramiai į laiką žiūrėjom, juokavom, kad iki Velykų premjerą paruošim. Nors mums patiems jau neramu buvo, mes neįpratę taip ilgai dirbti. Vaikas, gimęs septynių mėnesių, jau išgyvena. Mes septynis mėnesius repetavom “Sugrįžimą”. Pasiūlymas kam nors kitam baigti šį Giedriaus darbą, tolygus pasiūlymui pakeisti susiformavusio kūdikio lytį- jį galima tik subjauroti. Bet mes gal per daug viską konkretinam. Štai D.Banionis dabar stato “Prie Auksinio ežero”- jis visada labai smarkiai imasi repetuoti. Ir vėl daug kam reiktų ten eiti, ir vėl Giedriui (jei būtų gyvas) būtų sunku susirinkti visus reikalingus aktorius. Labai keista tos pjesės LEMTIS.

REGINA ORAITĖ: O pats Giedrius ar jautė tą nelemtąją LEMTĮ?

DALIA MELĖNAITĖ: Jautė! Atėjo kartą, atsisėdo, arbatą taip gražiai išmaišė šaukšteliu, padėjo jį elegantiškai į lėkštelę. Kaip visada ramus- ta ramybė, matyt, daug kainuoja. Ir panevėžietišku akcentu tarė: “Gerą mintį girdėjau: kiekvienas senis buvo jaunas, bet ne kiekvienam jaunam lemta būti seniu”. Pasakė vos kelios dienos prieš mirtį.

ENRIKAS KAČINSKAS: Mūsų teatre gyvena tokia juoda katė, kuri pasirodo prieš kokią didelę nelaimę. Per pačias pirmąsias “Sugrįžimo” repeticijas ji taip nėrė pro mus, kad net į sieną atsitrenkė.

DALIA MELĖNAITĖ: Jau tada pasakėm, kad nesiseks.

RUDOLFAS JANSONAS: Giedrius Gabrėnas kartą, kalbėdamas apie lemtį, yra prasitaręs: “Pirmą spektaklį pastačiau su trimis žmonėmis (H.Pinterio “Sargą”-R.O.), antrą- su keturiais (G.Simenono “Paskutinįjį, iš aitros kamuojamų meilužių”-R.O.), trečioje mano pjesėje- trylika personažų”. Trečias kartas ir trylika personažų...

DALIA MELĖNAITĖ: Jis, kaip režisierius, nebuvo dar įsitvirtinęs. Tos pirmosios pjesės buvo tik bandymai, o ši- trečioji- turėjo būti jau rimtas darbas.

ENRIKAS KAČINSKAS: Laurus žadėjo šiuo spektakliu nuskinti. Ir Prancūzijoje. Žinoma, ironiškai, juokdamasis. Bet mes tuo tikėjom, nes Koltes pjesės pasaulio scenose statomos gana dažnai ir beveik visada- nesėkmingai.

VIDAS FIJALKAUSKAS: Iš pradžių mums buvo labai sunku suvokti tą pjesę, o Giedriui  buvo itin artima. Gal net ne pati tema- žmogaus vienatvė, o tekstas, kurį jis vadino aukščiausio lygio poezija.

ENRIKAS KAČINSKAS: Ir vis liepdavo neskubėti. Atrodo, taip jau tempi, taip sunku išsakyti tą sakinį, o jam vis per greit! Dabar manau, taip tempė tekstą, kad pajustume kiekvieno žodžio reikšmę ir tik tada verptume sakinius. Privertė pro dantis sukąstus, tiesiog iššniokšti kiekvieną neapykantos žodį.

DALIA MELĖNAITĖ: Ir tas išoriškas lėtumas kontrastavo su įtemptu ir labai dinamišku vidumi...Aš- temperamento mėgėja scenoje. Brolis spirga, o aš “gesinu”- toks buvo Giedriaus sumanytas duetas. Man net keista atrodo: jeigu rietis, tai rietis- imti už atlapų ir baigta. O man reikdavo vis save prilaikyti, tempti po žodį. Tuo tarpu Kačinskas spirgėdavo- šlapias ir šlapias būdavo per repeticijas.

REGINA ZDANAVIČIŪTĖ (ponia Kiki, namų tarnaitė): Giedrius ieškojo kažkokio įdomaus, netikėto rakurso. Visąlaik mačiau tą jo abejojimą. Iš pradžių buvo baisiai keista, nes mes įpratę, kad režisierius iš anksto žino, kaip interpretuos pjesę, personažus, iš anksto yra sumanęs, ką reikia daryt. O čia kiekvieną repeticiją būdavo vis kitaip- vis ką nors keisdavo mizanscenoje...Manau, kad tas “nežinojimas” yra didelė Dievo dovana menininkui. Labai pasitikiu žmonėmis, kurie abejoja,- vertinu juos ir gerbiu.

VIDAS FIJALKAUSKAS: Giedrius pats buvo tarsi ne šio pasaulio žmogus, ne šios visuomenės.

DALIA MELĖNAITĖ: Pasiutusiai nepraktiškas buvo. Pinigų reikėjo- du vaikai, ir taip kukliai gyveno. Bet visi, kiek žinau, labai sutarė. Žmona, matyt, tiko jo pasauliui. Iš jo vaikų girdėjau, kad tėtis nebendraudavo su jais dažnai, neplepėdavo, ir jei įsileisdavo kada į savo kabinetą, tai būdavo itin reta, bet tikra šventė. Tačiau vaikai jautė tėvo meilę, nors neglėbesčiavo jis jų, nebučiavo ir nepuldinėjo. Kai žmona gimdė dukrą, Giedrius nelakstė su šampanu ir gėlėm kaip kiti. Buvo užsiėmęs savo reikalais: “Tegu sau gimdo, kaip aš padėsiu...”O meilė buvo nepaprasta- ir žmona taip sako.

REGINA ORAITĖ: Gal kišu nosį kur nereikia, bet man Giedrius yra prasitaręs, kad ši Koltes pjesė- apie laisvės siekimą, bet ne anarchijos būdu, o per meilę. Režisieriai renkasi adekvačius kūrinius, todėl kyla klausimas, gal G.Gabrėnui trūko tos vidinės laisvės? Ar tik kasdieniniame gyvenime?

VALIUS JEVSEJEVAS: Jam tai tikrai buvo svarbi tema, nuo pat pirmųjų spektaklių. Gyvenime, susidūręs su miesčioniškumu, buitiniais dalykais, Giedrius būdavo skaudžiai nustebintas

REGINA ORAITĖ: O ką jis laikė miesčioniškumu, buitiniais dalykais?

DALIA MELĖNAITĖ: Kad ir tą daugeliui įprastą “Nėra kuo apsirengti”. Jis visą laiką “Ai, argi tai svarbu? Nesvarbu...” O į chamizmą reaguodavo gabrėnišku: “Kaip taip galima?” Chamizmas jį labai žeisdavo. Jis išbaldavo ir ilgam nutildavo.

VIDAS FIJALKAUSKAS: Nemėgo neprofesionalumo- ne vien teatre, visur. Jį skaudino teatro kritikų tuštybė, ambicingumas, netolerancija- sutrikdavo, kai su tuo susidurdavo.

REGINA ORAITĖ: O ar jis ginčydavosi?

VIDAS FIJALKAUSKAS: Tai ne tas žodis- jis tiesiog diskutuodavo.

DALIA MELĖNAITĖ: Balso nepakeldavo niekada. Išklausydavo nepertraukdamas, labai taktiškai, o paskui visus savo svarstymus išsakydavo, nieko neprimesdamas. Ir pjeses statėm be jokių susikirtimų, konfliktų. Nebardavo už teksto nemokėjimą, kaip kiti, o su tokia atlaidžia šypsenėle: “Gal rytoj, gal poryt mokėsi...”Gal ir per gerai elgėsi su mumis?

ENRIKAS KAČINSKAS: Jis dievišką kantrybę turėjo. Nė karto neužgavo nei manęs, nei kitų. Pastabas išsakydavo tarsi atsiprašinėdamas. Kiti režisieriai išveja, kur nors pasiunčia...

REGINA ORAITĖ: Kaip juvelyras šlifavo ir statomą pjesę. Ar galima ją sąlygiškai pavadinti mąstymu apie gyvenimo prasmę, mirtį?

ENRIKAS KAČINSKAS: Jo reiktų klausti, bet mirties neakcentavo.

DALIA MELĖNAITĖ: Viena mūsų aktorė, bėgdama į J.Miltiniui skirtą nei šiokį nei tokį renginį, sutiko Giedrių, kuris sakė: “Ai, ne, aš su Miltiniu bendrauju vienas”. Jis atskirai.

VIDAS FIJALKAUSKAS: Dabar mes čia galime tiktai svarstyti...Gali būti teigimas per neigimą- todėl ir sprogsta mūsų pasaulis, nes nėra tikros meilės. Gal tai ir būtų spektaklyje akcentavęs Giedrius.

ENRIKAS KAČINSKAS: Visa pjesė- apie meilę. Aš savo sūnų, personažą, beprotiškai myliu. Giedrius vis liepdavo pabrėžti: “Tas Azizas viską gali padaryti, bet jis negali būti mano sūnumi”- ypač antrąją sakinio dalį ištardavo su pasididžiavimu. Sūnus mano personažui buvo beveik viskas gyvenime. Beprotiškai myliu, bet paskui beatodairiškai viską nukertu: nebereikia man sūnaus.

REGINA ZDANAVIČIŪTĖ: Mano Kiki- žmogiškumo, susitaikymo simbolis, personažas, kuris turi tą gerąjį pradą. Ji myli ir nori, kad viskas būtų gerai, kad visi susitaikytų. Po to, kai išneša brolį ir seserį susipliekusius, susikruvinusius, ji sako: “O vaikystėje jie taip mylėjo vienas kitą...” Čia turėjau paryškinti mintį: “Keista, kas su žmonėmis pasidaro”.

VIDAS FIJALKAUSKAS: Žmogus, nebendraujantis su visuomene, atskirtas nuo pasaulio, atėjus laikui, negali nei įsislieti į jį, nei jo vertinti. Nei jis gali paremti, nei jam įmanoma padėti. Giedrius buvo įsitikinęs, kad izoliacija žudo. Kiki- vienintelis personažas tarp visų pjesės monstriukų, kuriam Giedrius leido vadovautis tikrais  žmogiškais jausmais.

ENRIKAS KAČINSKAS: Giedrius buvo labai patenkintas vilnietės scenografės Jūratės Paulėkaitės darbu. Jie, matyt, vienas kitą gerai suprato, nes keistų, visiškai neįmanomų dalykų ji prikūrė. Mes matėme tik maketą ir tris daiktus: lovą, sofą ir staliuką. Daiktai- lyg gyvi personažai.

VIDAS FIJALKAUSKAS: Mes dabar daug kalbama apie tą nebaigtą spektaklį, bet tai buvo tik dalis Giedriaus, nes jis buvo ne tik režisierius. Spektaklio statymas, manau, buvo tik būdas pratęsti straipsniuose gimusias mintis. Mums, aktoriams, svarbesnis pats jo buvimas- galėjom ateiti, pasikalbėti.

DALIA MELĖNAITĖ: Giedriaus repeticijos virsdavo ilgais filosofiniais pokalbiais. Jis buvo mūsų dvasinis akumuliatorius, orientavo mus į “aukštesnes materijas”. Tada apie tai net negalvojom, nes viskas vyko labai paprastai: tai “Krantus” pakiša, tai “čia apie mirtį parašyta...”, “apie Daunį...”

VIDAS FIJALKAUSKAS: Jis formavo pasaulėžiūrą, bet tai buvo neapčiuopiama. Negali pasakyt, kad tą davė ar aną. Fantastišką turėjo nuojautą ir buvo didelis eruditas. Išgirdęs, apie ką Giedrius kalba, tuoj ieškodavau tų knygų ir skaitydavau. Jis buvo mūsų kelrodė žvaigždė- per skambiai kalbam, jam nepatiktų, juoktųsi.

DALIA MELĖNAITĖ: Vienąkart apie Daunį kalbant kažkam išsprūdo: “Koks buvo filosofas Giedrius tada patylėjo ir pasakė: “Ne, jis buvo ne filosofas, jis buvo poetas...”, bet užbaigė tarsi daugtaškiu. Jis nieko nesakydavo kategoriškai.

ENRIKAS KAČINSKAS: Man atrodo, jis nebuvo linkęs mistifikuoti, stengėsi viską išanalizuoti, suvokti protu.

VIDAS FIJALKAUSKAS: Ir transcendencija nelabai tikėjo, sakė, kad viskas yra daug aiškiau.

DALIA MELĖNAITĖ: Bet po V.Daunio mirties buvo prislėgtas nežmoniškai. Pradedam repetuot ir nuklysta: “Kaip šitaip...išeit žmogui...kaip šitaip...” Nemiegojo, sakė: “Daunys man stovi akyse, negaliu nei dirbt, nei užmigt- nieko”. O kelios dienos prieš savo mirtį pacitavo Valdą: “Visi mano draugai ir pažįstami arba mirę, arba blogai jaučiasi”.

VIDAS FIJALKAUSKAS: Atrodo, teatro kavinukėj sėdėjom, kai Giedrius prasitarė: “Gal čia tokia Daunio paskirtis...Žiūrėkit, kaip jis dabar mus visus laiko, kaip prasmingai bendraujam, kiek daug kalbam apie kultūrą...Gal reikėjo, kad žmonės pajustų jo trūkumą...” Gal ir Giedriaus paskirtis tokia pat? Visas teatras krūvon suėjo, žmonės, anksčiau nebendravę, susitaikė-tarsi kas būtų visus suėmęs į vieną saują ir prisakęs būti geresniems. Gyvas būdamas Giedrius visuomet akcentavo krikščionišką požiūrį- ar galėjo kas su juo susipykti?

RUDOLFAS JANSONAS: Tai buvo neįmanoma. Kai esi šalia Giedriaus Gabrėno, nepatogu būti bjauriam.

REGINA ORAITĖ: Dabar jūs tam tikru atžvilgiu visąlaik esate šalia jo.

ENRIKAS KAČINSKAS: Dievai žino. Žmogus neamžinas. Po kiekvienos mirties yra panašiai. Mirties akivaizdoje mes visi taurūs būnam, geresni- kol neįkrentam į kasdienybės upę.

VIDMANTAS FIJALKAUSKAS: Teatro be Giedriaus neįsivaizduoju, ir ne aš vienas. Eini koridorium ir jau, rodos, matai iš už kampo sukantį Giedrių...Gyvas jo vaizdas, mirusio nėra...