Kas ir kodėl keliuose laužo ženklus  

Diena, 1996m. Sausio 18d., Nr.14(440)  

 

Regina Oraitė (Nuttall)

 

 


l

 

 

 

Lietuvos teatrų festivalis, vykęs Panevėžyje, iš gražaus ir prasmingo KELIO (festivalio pavadinimas) virto prišiukšlintu vieškeliu su aplaužytais medeliais, ištrypta žaluma- juo perėjo mūsų teatro kritikai su keliais išdykusiais berniukais. Prieš didžiąsiais šventes lyg ir derėtų apsikuopti, arba, kaip sakė gruodžio viduryje į Jaunimo teatrą susirinkę beveik visų teatrų režisieriai, meno vadovai ir direktoriai, “sudėti taškus ant i”.

*

Kritikai, nemylintys teatro arba nuo jo pavargę, turėtų keisti profesiją  

Tokį draugišką patarimą mūsiškiams išsakė dauguma minėtame festivalyje kalbintų teatralų iš užsienio, prieš tai, aišku, paprašę jų mintis spaudoje “pateikti delikačiai”. Esu priversta duotąjį pažadą sulaužyti ir kai kuriuos sakinius perrašysiu tiesiai iš diktofono. Mat nenoriu dar kartą būti apkaltinta asmeniškumais, kaip tai atsitiko, na, tegul bus...vienoje rimto laikraščio redakcijoje, mėnesį rauginusioje ir galiausiai atsisakiusioje spausdinti neva tendencingas, neva iš piršto laužtas tiesas, galinčias įskaudinti dvi pagyvenusias ponias (teatro kritikes-R.N.)...Ką pagalvos skaitytojai? Nustos gerbti.

Macejus Novakas, “Ruch teatralnyj” redaktorius iš Gdansko, įsitikinęs, kad kiekvienas teoretikas turi labai daug dirbti, kad neišsiderintų, kad išliktų geras spektaklio suvokėjas. Kai kurie mūsų teatro kritikai pasirodė ignoruoją šią aksiomą.

-Jūsų menininkams- tapytojams, skulptoriams, muzikantams- būdinga laisvės atmosfera,- kalbėjo jis. –Oskaras Koršunovas karjeros nebūtų padaręs ne tik Lenkijoje, bet ir Vokietijoje, Prancūzijoje- dvidešimtmečiui vaikinui tokia sėkmė neįmanoma “senosiose visuomenėse”. Šis pirmasis tetrų festivalis, vykstantis nepriklausomoje Lietuvoje po daugelio metų,, labai svarbus tuo, kad formuoja naują teatro visuomenę.  Man atrodo, kad Lietuvoje visas hierarchijas seniai galėjote pertvarkyti- laisvėjančioje visuomenėje visada yra ką iš pagrindų keisti. Niekaip nesuprantu, kodėl šios dvi moterys (turimos galvoje Audronė Girdzijauskaitė ir Irena Aleksaitė-R.N.)- ryškiausios teatro nemylinčių kritikų iliustracijos- tokios svarbios čia, festivalyje. Laikas susiprasti ir liautis kaišiojus pagalius į ratus, kuriuose, beje, pačios sėdi. Be to, šiandien turite įdomiai apie teatrą rašančių jaunų žmonių, išsiugdysite naujų. Svarbiausia, kad kritikas mylėtų teatrą. Jeigu nemyli, jeigu pavargo, jis turi mesti teatro kritiką, keisti darbą- juk egzistuoja tokia daugybė įdomių profesijų!

Taeatro teoretikas Simonas Kardumas iš Liublianos (Slovėnija) taip pat pastebėjo kai kurių mūsų kritikų nemeilę teatrui. Be to, jis yra įsitikinęs, kad geras kritikas neigiamybes sugeba išsakyti dešimčia peikimui skirtų procentų, likusiais devyniasdešimčia rasdamas kuo pasidžiaugti ar neužgauliai pamokyti.

Tokiai jo nuomonei visiškai pritarė žurnalo “Dialog” bendradarbis kritikas Mariušas Zinoviecas iš Varšuvos, kuris pažymėjo, kad tarp Lietuvos kritikų ir kūrėjų nėra tarpusavio (grįžtamojo?) ryšio. Paklaustas apie kritikos funkciją, akcentavo pagrindinę recenzento užduotį- užmegzti ryšį tarp žiūrovo ir teatro, padėti publikai susivokti. Lietuvoje tas ryšys, kad ir kaip jam būtų keista, tebeegzistuoja. M.Zinoviecas negalėjo įsivaizduoti recenzijos, kurioje- vien neigimas. Tokiam žanrui, jo nuomone, reiktų sugalvoti naują pavadinimą, nes tai jau nebe kritika. 

Jeigu teatras- tautos kultūros lopšys, tai kodėl prie jo budi raganos? 

Atsakymas- vos ne kiekvienoje, nesvarbu kokio senumo ir kurioje tautoje atsiradusioje pasakoje. “Veidrodėli, pasakyk, kad aš geriausias, vertint teatrą tinkamiausias…” Argi jums negaila pataikūniškais veidrodėlio atsakymais penėtos raganos “Snieguolėje”, ar niekad nepagalvojot, kad kitomis sąlygomis, kitomis aplinkybėmis augusi ir brendusi ji nebūtų užnuodijus obuolio?

-Tarybiniais metais kritikus vadinom teatro viedmom- nuo teatroviedų,- į ūsą šypsodamasis neseniai prasitarė menininkas Vitalijus Mazūras, J.Miltinio teatre repetavęs “Šaltąją širdį”.Toje pjesėje Stiklo Žmogelis sako: “…dar nė vieno žmogaus smuklė nesukūrė”. Taip ir čia: kritika pas mus nesukūrė nė vieno teatro.

Praėjusių metų “Kultūros barų” devintajame numeryje žurnalistė Laima Kanopkienė, lyg stojusi į mūšį “su bobutėm prie teatro” (vieno aktoriaus sukurtas mūsų kritikos sinonimas), užrašė pluoštą režisieriaus Jono Vaitkaus minčių. “Kritika…perdėm tendencinga, iš esmės- užsakomoji klaninė. Aišku, kai nėra tikrų gydytojų, tai ir veterinaras praverčia arba sanitaras atstoja psichiatrą…Jokių kriterijų- tik biologinis noras išsituštinti”.

O kokia asmeninių įvardžių lavina užgriūna vadinamose recenzijose! “Man, mano, aš...”

Iškalbingas šiandieninis “Noros” apibūdinimas: “...man jis primena Kauno laikus ir todėl labai mielas” ar kažkas panašaus. Režisierius J.Vaitkus yra pastebėjęs, kad toks aptarimas “byloja daugiau apie rašantįjį, negu apie aprašomąjį” ir kad “giriamojo recenzija gali būti destruktyvi, kai analizuojama ir kalbama ne tai, kas vyksta scenoje, o tai, kas dedasi tuo metu rašančiojo galvoje”. Vos ne mūsų kritikos apibrėžimas. Todėl mes su Tamsta nieko nepakeisim, niekam neįrodysim, kad tretieji broliai nebūtinai kvailiai, o režisieriai ir aktoriai nebūtinai tik nevykėliai. Vilčių teikia daugybėje pasakų laimintis gėris ir juristų tvirtinimas, kad teismas leidžia atšaukti teisėją, susinetersuotą bylos baigtimi, žinoma, paskutinį gabaliuką perfrazavus savaip...

 

Menas- puikus dalykas, tik nepaverskime jo varžybomis

 

Tai režisieriaus, Rusų dramos teatro vadovo Lino Marijaus Zaikausko mintis. Jis dar pridūrė, kad vietos po saule užteks visiems kūrėjams ir kad kvaila nustatinėti, kuris labiausiai tinka pirmajai vietai- Dali ar Pikaso,- nors mūsų kiritikai mėgsta pjedestalus trims.

-Sena metodologinė Lietuvos kritikų bėda, kad jie nuo pokario metų yra linkę absoliutizuoti tam tikrą teatro kryptį ar reiškinį ir neskatinti įvairovės- jiems visiškai svetimas pliuralizmas,- kalbėjo Kauno dramos teatro vadovas režisierius Gytis Padegimas.

Klaipėdiškis režisierius Povilas Gaidys nusistebėjo:

-Apie kokius kritikus jūs čia kalbate? Tai satyrikai, linkę ne analizuoti, bet chammiškai šaipytis, tarsi teatras ne gyvas organizmas, tarsi tai nežeidžia jį kuriančių žmonių. Aš žinau kitą vardą drabstymui purvais pavadinti. Kritikai atvažiavo su išankstine nuomone- maždaug provincialų reikaliuką S.Varnas organizavo antraeiliams, trečiaeiliams teatriukams.Pasibrangino kviestasis E.Nekrošius- be jo pilki keleliai kažkam dulkėjo...

Arba kaip girdėjau juokaujant, dulkėjo žoržetų suknelės, mat, viena kritikė S.Varno režisuoto “Sapno” dekoracijose įžiūrėjo senos paleistuvės sijoną ir apie tai pranešė pirmajame “Panevėžio balso” puslapyje. “Ir sugalvok tu man,- vėliau stebėjosi scenografė Irina Nirod.- Matyt, kiekvienas semiamės iš savojo asociacijų lauko, iš savos  patirties”.  

Ko verta kalba apie pernykštį sniegą  

Tokia mintis kils kiekvienam, šį straipsniuką supratusiam kaip spalio mėnesį vykusio “Kelio” aptarinėjimą. Siūlyčiau pažiūrėti į viską plačiau, nes sausio pabaigoje Rusų dramos teatre rengiamo minifestivalio ir artimiausių kitų rengėjai tikisi panašių “siurprizų”, nors daro viską, kad jų išvengtų. Tegu šie pasvarstymai tampa diskusijos apie teatrą ir teatro kritikus pradžia. Tikiu, atsiras režisierių, aktorių ir šiaip teatrui neabejingų žmonių, kurie neišsigąs kritikų keršto, kurį dar Maestro J.Miltinis yra įvardijęs kaip metodišką spektaklių “sudirbinėjimą”.

-Gąsdina tas visuotinis prisijungimas prie anksčiau kalbėjusiojo lektoriaus- kaip senais gerais ar blogais laikais. Mes visi esam labai skirtingi, dirbam skirtingais metodais, išpažįstam skirtingus tikėjimus. Tokia vienos krypties teatro adoracija žalinga, nes ji niveliuoja daugiasluoksnį, daugiašakį teatro medį paversdama vienu plačiu stiebu.

Liūdna, kad mūsų spauda, pasigendanti demokratijos, nepasirodė jos nešėja, taip tendencingai nušviesdama festivalį, blokuodama kitokią nuomonę,- tai ne vien teatro žmonių nuomonė. Laikraščiai tiražavo tik vieną požiūrį, tendencingumu dvelktelėjo ir Lietuvos TV, susukusi tokią nuobodžią laidą “Kelias”, užmiršusi parodyti pilnas žiūrovų sales, pristatyti “ne taip” galvojančius svečius. Festivalio organizatorių sumanymą surengti šventę patiems teatralams mūsiškiai teatro kritikai pavertė varžybomis. “Kelias” nebuvo be ženklų- jis nebuvo paruoštas lenktynėms. O pinigai, jam skirti, buvo tokie menki, kad jis galėjo ir neįvykti. Tačiau rengėjų maitinti ir nakvydinti lietuvaičiai nepasigėdijo spaudoje paskaičiuoti tarsi...pragertų tūkstančių, kai vien kavos puodelius dauginęs iš dalyvių skaičiaus, nekalbant apie uždarymo ir atidarymo iškilmes, J.Miltinio teatro vadovo pavaduotojas Gintaras Kerbedis apstulbo: kokie skaičiai! Prisiminkim, kaip G.Padegimas tų pačių lietuvaičių buvo išbartas už tai, kad nepasiūlė kavutės (nebuvo už ką) “Atgaivos” festivalyje Šiauliuose.