Moteris iš Sauliaus Varno racionalių apmąstymų

Žurnalas Krantai, 1996m.?

 

Regina Oraitė (Nuttall)  

 

“…moksle, darbe, santuokoj, gimdyme- visur kančia ir nusivylimas teko moters daliai. Mano uždavinys- pagilinti tą kančią, kad ji taptų nepakeliama. Nes jei moteris negalės iškęsti kančios, ji keisis”. Lucky Stone

 

Regina Oraitė kalbasi su režisieriumi Saulium Varnu

 

Juozo Miltinio dramos teatro vadovas režisierius Saulius Varnas pernai pastatė Henriko Ibseno “Moterį iš jūros”. Spektaklis susilaukė prieštaringų vertinimų- jame ryškus dvasios skirstymas pagal lytis, specialaus moteriško sąmoningumo išskyrimas.

 

A WOMAN FROM SAULIUS VARNAS’ RATIONAL CONTEMPLATIONS

Last year Saulius Varnas, the head and director of Juozas Miltinis Drama Theater, staged Henrik Ibsen’s “The Lady from the Sea”. The play, which shows a distinct division of the Soul according to sexes and emphasizes specific feminine consciousness, received controversial assessment. This is what director is being interviewed by journalist Regina ORAITĖ.

 

REGINA ORAITĖ: Žmogaus dvasia androginiška, tai suvokiantiems nepriimtinas iš patriarchalinės visuomenės mus pasiekęs požiūris į moterį. Ar ne iš ten jūsų eksploatuojama dar Platono užrašyta “perskelto žmogaus” idėja, ar ne ji svarbiausia šiame spektaklyje? Kuo aiškinat nenumaldomą Elidos ilgesį, siekimą susijungti su Kažkuo- gal jūra, gal Nepažįstamuoju?.. Tai H.Ibseno ar Jūsų nuomonės?

 

SAULIUS VARNAS: Vienaip ar kitaip mūsų nuomonės susiliečia. Spektaklyje kalbu ne vien apie moterį, bet ir apie likiminius dalykus. Ši pjesė- viena iš labiausiai neįprastų, nebūdingų H.Ibsenui, su netradicine- sąlyginai laiminga- pabaiga: Elida pasilieka tuose pačiuose namuose su tuo pačiu žmogumi. Kita kalba- ar tai ne kompromisas su pačia savimi, ar ne trumpalaikė akcija, galinti akumuliuoti dar sudėtingesnius vidinius pokyčius? Toje pjesėje daug dalykų, sunkiai įvardijamų žodžiais, o viena tema- laimės- man ypač patiko. Kiekvienas jos siekiam, bet retas galim pasigirti  esąs laimingas, nes laimę nujaučiam būtuoju ar būsimuoju laiku. Dar viliojo galimybė pasižiūrėti, kaip susipina likimai žmonių, vienodai karštai trokštančių paliesti savosios laimės viziją, bet nesusitinkančių viename laiko ir erdvės taške, nors ir gyvenančių po vienu stogu. Ar tai nereiškia, kad harmonija- tik siekiamybė? Ko trūksta Elidai, vertinant išoriškai? Yra visos prielaidos laimingai santuokai: vyras myli, stengiasi suprasti ir padėti, yra išmintingas, pripažintas aplinkinių, gydantis ne tik fizines, bet ir dvasines negalias…Tačiau paradoksas: negali pagelbėti nei sau, nei artimiausiam žmogui- Elidai. Kur slypi problemos esmė- ar kad Elida psichiškai traumuota ar kad viena koja stovi realybėje, o kita- tobulume, begalybėje?

 

REGINA ORAITĖ: Jūsų simpatijos aiškiai daktaro Vangelio pusėje; ko gero, pritartumėt Otto Weinigeriui: “Netgi labiausiai puolęs vyras yra pranašesnis už moterį, nežinančią, kas yra amžinybės siekis, tikėjimas, kūryba”?

SAULIUS VARNAS: Geras meno kūrinys visada daugiaplanis ir daugiareikšmis, gali jame atrast iš anksto nenumatytą vietą Otto Weingeriui; vidinis kirminas, graužiantis Elidos dvasią- ne kurianti, o į destrukciją vedanti jėga. Esmė- jos giluminis fantomas,

kurį galime įvairiai įvardinti: amžinybės trauka, Nepažįstamuoju; kažkada gal buvusiu realiu personažu, ilgainiui virtusiu mįsle, lydinčia ją visą gyvenimą.Ir ją traukiančia. Kad tai jos įaudrintos vaizduotės kūrinys- irgi arti tiesos. Galbūt jūrą, į kurią ji negali nepanirti, kurioj negali neišsimaudyti, kuriai negali kasdien neatsiduoti, verta įvardinti ironiškąją problemos pusę. Tą pačią- moters- temą toliau plėtoju naujausiame savo darbe- A.Landsbergio “Idioto pasakoje”, parašytoje F.Dostojevskio “Idioto” motyvais. ..Į klausimą, kas yra laimė, šiandien atsakyčiau: meilė. Visam tave supančiam išoriniam pasauliui. Tai nepažįstamas jausmas Elidai, nes ji pati sau yra daug svarbesnis studijų objektas negu Vangelis su dukromis, negu visas ją supantis pasaulis. Dėl to yra savotiškai graudu: kiekvienas pjesėje galėtų pasakyti, kad būtų laimingas, jei įvyktų tai, tai, tai…kas yra visai realu, kas tikrai galėtų įvykti, bet vis neįvyksta. Dėmesys tik sau ir užsidarymas tik savyje niekada neatveria pažinimų. Ne šiaip sau rytiečiai sako, kad žmogus laimę pasiekia tik tada, kai atsižada, arba kad duodančiojo ranka visada pilna. Mylėti tuos, kurie tave myli- labai lengva, bet mylėti šiandien smerktinus, netoleruotinus žmones, mylėti be išlygų- jau laimėjimas. Jau artėjimas prie amžinojo moteriškumo ir vyriškumo klausimo. Kaip besuksi- tai du skirtingi poliai: moteris- žemė, vyras- dangus. Toks santykis nuo seno. Mes gyvename žemėje, bet tai nereiškia, kad pragare, iš kurio bet kuria kaina reikia ištrūkti, kaip iki lemiamo paisirinkimo akimirkos atrodo Elidai. Kiekviename žmoguje užkoduota dieviškoji svajonė ir žemiškasis kūnas. Ir tuos du savo prigimtimi priešingus pradus ne taip paprasta suderinti, kad jie galėtų egzistuoti vienas šalia kito, idant neignoruotume natūralių gamtos dėsnių. Toks gyvenimas, kurį gyvena Elida, neduoda gyvybės, nėra vaisingas; neatsitiktinė jos kūdikio mirtis, kaip ir šalti santykiai su vyru. Visuose personažuose ryškiai išreikštas ego- H.Ibseno tekstuose tai nujaučiama, o aš akcentavau. Agresijos agresija nesunaikinsi- taip kovodamos pražus abi pusės; didžiausi sunkumai įveikiami meile.

 

REGINA ORAITĖ: Pats to nenorėdamas patvirtinat nebe naują tiesą, kad moteris savo vietą ir padėtį turi išsikovoti- tik pačioje spektaklio pabaigoje Vangelis suteikia Elidai visišką laisvę, kurios ji reikalauja nuo pat pradžių ir kurios negavusi kažin ar būtų apsisprendusi pasilikti, neišeiti su Nepažįstamuoju.

 

SAULIUS VARNAS: Man neatrodo, kad Elida tos laisvės neturi. Vyras jai siūlo absoliučiai viską. Ar dažnai šiandien savęs paklausiam, vardan ko gyvenam? Laisvė priklauso nuo kiekvieno žmogaus, bet joje ir didžiausia priklausomybė. Laisvė verčia laikytis tam tikrų moralinių ir kitokių nuostatų, privalomų ir kūryboje, kurioje visada atsiranda vietos mūsų svajonėms, mūsų vaizduotei…Man kur kas svarbiau žinot žmogaus svajones, vizijas, o ne jo darbus. Todėl vaikštau į spektaklius, parodas…Todėl tiek daug svajoja Elida…Nors vyrą ir moterį suvokiu strindbergiškai- kaip atvirą klausimą su tam tikra įtampa, antagonistiniu požiūriu į abiejų lyčių santuoką. Tai du amžinai nesuderinami, nesusieinantys, nesusišnekantys poliai. Netvirtinu, kad tai Ibseno požiūris, pagaliau jo pjesę nepaprastai pakeičiau, pasilikdamas tik man svarbiomis pasirodžiusias temas. “Moterį…” seniai ruošiausi statyti- būtent kaip spektaklį ramioje jūroje akcentuojant vieną iš gyvenimo bangų; laikinai finale stojusi ramybė brandina kitą- kokia ji bus, visiškai neaišku. Gal nebe griaunantys, o vienas kitą papildantys joje susitiks Elida ir Vangelis?

Saulius Varnas, Regina Oraitė