Agurkų rauginimo stotyje  

Laikr. Pirmadienis, gruodžio 18-24d.  

Regina Oraitė (Nuttall)

 

 

Čia įsikūręs klaipėdiškis Gliukų teatras. Takas į spektaklius išklijuotas laikraščiais ir veda į apleistą rūsį arba seną laivą. Į tą naktį rodomą vaidinimą įleidžiami ir visi bepinigiai. Jie netgi pamaitinami ir pagirdomi. Nuolatinė šios Agurkų rauginimo stoties auditorija- benamiai ir visokie bėdžiai, nors pasitaiko ir turtingų. Paradui vadovauja Benas Šarka, sugebantis sukurti spektaklį už 50 Lt. Kas jis? Kam jo reikia? Susipažinkime.

 

REGINA ORAITĖ: Ar tikrai gyveni tarp dangaus ir žemės?

BENAS ŠARKA: Nesu patyręs, ką reiškia iš čiaupo tekantis šiltas vanduo, greit drabužius džiovinantys karšti radiatoriai- juoda spalva slepia mano gyvenimo dulkes. Aišku, nevaikštau nesiprausęs ar dvokiantis, tik manau, kad mūsų profesijos žmonėms tokie patogumai tiesiog būtini- vaidindamas išprakaituoji ne blogiau negu pirtyje. Iki šiol nesu turėjęs savo kampo ir gal neturėsiu. Su žmona sykį skaičiavom, kiek esam pakloję įvairių “skylių” nuomai- vieno kambario butui Klaipėdos centre (su patogumais!) tikrai užtektų.

REGINA ORAITĖ: Domiesi Rytų filosofija?

BENAS ŠARKA: Šnekėti- politikų amatas. Melas jiems- pasaulio tvarkos pricipas. Viena žurnalistė manęs šiandien klausė, koks skirtumas tarp mano pirmojo spektaklio, statyto prieš aštuoneris metus, ir paskutinio. Pasak jos, viename didelės dekoracijos ir visko daug, o kitame- minimalizmas. Ar galima tai pavadinti minimalizmu? Jei jūs taip norit, vadinkit. Bet ir vienas daiktas yra daug. Antai tėvui Stanislovui nieko nereikia, jis nieko neturi ir tai gal yra maksimalizmas. Gal mes akimis matydami apsigaunam, klystam? Gal vėliau suprasiu, kad kažką ne taip čia pasakiau, gal vėjui prišnekėjau...

Neišvengiamai daug visi šnekamės su vėjais..Todėl visada svarbiau yra ne ką kalbi, o ką darai. O meno nekenčiu- tai kažkoks apsnūdimas. Daug yra jį ragaujančių, jo besiklausančių, tačiau nieko nedarančių. Yra tik menas gyventi ir numirti. Visa kita- tik žodžiai. Gal todėl mane taip traukia debesų motyvai poezijoje?

Mes nieko nenorim pakeist. Aš galiu tik atidaryti duris ir matyti, kaip yra. Galbūt parodyt kitiems ir tau, jei ateisi į spektaklį. Jei po jo kažkiek pasikeisi arba kaimynas iš dešinės ar kairės, gal keisis ir pasaulis. Tai vienintelis įmanomas būdas.

Aš esu estetas! Žmonėse, iš pirmo žvilgsnio atrodančiuose negražiai, nevalyvai ar tokiuose pat jų daiktuose slypi nežemiškas grožis. Tai didelė prasmė. Aš ne tik vaidinu, bet esu spektaklių scenografas- jokio atsitiktinumo ar bet kaip numesto daikto! Tik estetiką suvokiu kitaip negu išsilakavę miesčionys.

REGINA ORAITĖ: Į Tavo spektaklius renkasi benamiai, narkomanai, valkatos...

BENAS ŠARKA: Spektaklis rodomas vėlai- dvyliktą valandą nakties. Todėl ir renkasi nonkonformistai, tie, kuriems nerūpi atsigulti laiku, kad rytą žvalūs ir sveiki stovėtų ant užpakalinių kojyčių prieš savo šeimininką.  Nesityčioju, nes žinau, kad nedaug žmonių su džiaugsmu eina į darbą, bet nesutinku visų laisviau gyvenančių vadinti asocialiais elementais...Juk vos taip nepasakei? Mane taip neseniai pavadino Klaipėdos konservatorijos valdininkai- kodėl neregistruotas, kodėl neturiu nuolatinės gyvenamosios vietos. Jie uždraudė skaityti paskaitas, bendrauti su jaunimu. Aš kažkieno akimis esu valkata, gal narkomanas...

REGINA ORAITĖ: Narkotikų ragavai?

BENAS ŠARKA: Esu rūkęs marichuaną, bet nepatiko- alkoholis geriau, aišku, retkarčiais. Dirbtinai apsvaigt stengiasi tie, kas neturi savo apsvaigimo. Todėl savirealizacija man daug svarbiau už vartojimą. Didžiausia nesąmonė skirstyt žmones į bedarbius, narkomanus...Viskas keičiasi. Galbūt rytoj nebūsiu toks kaip šiandien, kiti  žmonės taip pat keičiasi. Pažiūrėk, kiek iškrypėlių tarp turtuolių, bet jų niekas nepuola. Vadinasi, jei tu- bėdžius, neturi pinigų, jau esi prastesnis, penktarūšis?

REGINA ORAITĖ: Gal turėdamas pinigų seniai būtum savyje išlukštenęs buržugalvį?

BENAS ŠARKA: Čia iš Džeimso Kerio? Skaičiau...Žavėjausi kaip ir Keruaku. Mano kraujas ne buržugalvio. Baigęs Klaipėdos konservatoriją gavau įsakymą važiuoti į Šilalės kultūros namus. Namelis, kurį dabar jau būčiau privatizavęs kaip ir kiaules, karves tvarte ir kitokias kaimo gėrybes. Galėjau eiti kur ir parsiduoti kaip jaunas specialistas- anais laikais laisvų diplomų nebuvo, net gąsdino, kad anuliuos (jei nepaklusiu), kad pinigais teks už juos užmokėti...Kodėl kas nors turi primesti savo valią? Tegul anuliuoja- kas man iš to? Kiek dirbau, diplomo neprireikė nė sykio.

REGINA ORAITĖ: Bet girdėjau kritikų pravardžiavimus, kad esi saviveiklininkas...

BENAS ŠARKA: Nemanau, kad tie akadamenių teatrų režisieriai- profesionalai. Bent jau žiūrėdamas jų darbus nespėjau taip pagalvoti. Lygiai tokį pat ginčą galiu sukelti kad ir paklausdamas, ar skiriasi dešimtis tūkstančių dolerių ir penkiasdešimt litų kainuojantys spektakliai, jei juos abu kritikai sumala į dulkes. Tu turi būti niekas, kad taptum viskuo, o jie vos gimę jaučiasi visa ko viešpačiais. Jei nemanyčiau esąs profesionalas, nedaryčiau to, ką darau. Kai pajusiu, jog nebesu toks, tuoj viską mesiu. Be to, manau, kad iš teatro nepraturtėsi. Po spektaklio kartais mes, artistai, nuperkam žiūrovams alaus. Taip būna, kai Panevėžy su S.Eidrigevičiumi padžiazuojam įrankiu, kuris pakliūna po ranka...

Dažnai mus žiūrovai vaišina kaip gruzinai: mūsų stalas- jūsų stalas. Nebučiuojam kiekvieno skatiko ir nekišam į kojinę- bendravimas su publika svarbiau. Viską darom patys ir kartais uždirbtus pinigus išleidžiam dekoracijoms. Visas mūsų honoraras- cigaretėms ir alui.

REGINA ORAITĖ:Turi numylėtą aktorę, trupės primadoną?

BENAS ŠARKA: Svarbiausias žmogus mano spektakliuose- žmona.

REGINA ORAITĖ: Bet ji nevaidina...

BENAS ŠARKA: Tai nereiškia, kad ir nevaidins. Ji- mano įkvėpėja, nematoma dalyvė. Dažnai negali kartu važiuoti, nes nėra kur palikti vaiko. Gydytojų “dėka” per gimdymą traumuotai mūsų mergaitei reikia ypatingos priežiūros: žmona kasdien ją veda pas gydytoją, lydi į mokyklą. Nežinau kaip yra dabar, bet tada buvo gimdymas valstybinėje skerdykloje tarp skerdikų (lygiai taip pat gimžiau ir aš, vargšas mano kūdikis irgi  nukentėjo-R.O.).

REGINA ORAITĖ: Ar nebūna namie dantų griežimo, už atlapų griebimo priepuolių- juk sunku jaunai moteriai sėdėt pasinėrus buityje?

BENAS ŠARKA: Mes nekuriam sau buities, ji namie sėdi tiek, kiek pati nori. Valgį nebūtinai turi gaminti moteris...Kai reikia, tuo užsiimu aš. Negrybaujam ir neuogaujam, nes kur visas uogienes laikytume, neturėdami savo būdos? Mes neperkam trapių daiktų dažnai kraustantis jie sudūžta.

REGINA ORAITĖ: Ar nejauti neapykantos visiems sočiai ir šiltai gyvenantiems?

BENAS ŠARKA: Ne, neapykantos nėra- ji sugraužtų kaip rūdys. Dažnai jaučiu gailestį. Tai baisiau už neapykantą. Tai šlykščiausias dalykas. Mūsų nereikia gailėtis, nes gerai jaučiamės. Forma- apgaulingas dalykas.

REGINA ORAITĖ: Vienu metu man pasirodė, kad baigiantis spektakliui visus žiūrovus galima paversti pelenų sauja, prieš tai gerai užrėmus duris...

BENAS ŠARKA: Taip ir yra, tik tai jau būtų pastanga ką nors keisti (sudeginti), o mes, kaip minėjau, to nenorim. Gal buvome labai įtaigūs? Užsienio kritikai, kiek teko su jais bendrauti per festivalį, kaip didžiausią teatro vertybę akcentuoja darbštumą.

REGINA ORAITĖ: Pažiūrėjus į Tavo aktorius, neatrodo, kad jie labai daug repetuotų...

BENAS ŠARKA:Neįmanoma visko surepetuoti, o improvizacija- nebūtinai kvailas atsitiktinumas. Mūsų repeticijos- ir scenos darbininkų, ir apšvietėjų, ir valytojų darbas. Tai ir yra tikrasis repetavimas.

REGINA ORAITĖ: Esi už bet kokio apibrėžimo ribų?

BENAS ŠARKA: Vertinu tai, kas man gera. Jei apibrėžimas varžys mano laisvę, jį išmesiu. Arba pakeisiu kita sąvoka, kita mintimi- ir nebūtinai žodžiais. Ar niekada nemėginai kalbėti be jų? Tuščia atvirute, savo plauku arba bučiniu, įdėtu į voką be atgalinio adreso- pasaulis be ribų. Kažkada būdamas Kaukaze pamačiau tokią keistą žemę...Įdėjęs į voką nusiunčiau draugui, ir jis suprato. Ar tu nelauki atvirutės iš Tokijo, Niujorko, Norilsko ar...Vilniaus? Be užrašo, be atgalinio adreso?..

REGINA ORAITĖ: Niekada apie nepagalvojau. Jau pradedu laukti.

*

Mano prierašas 2005 sausio mėn.: Neužilgo po to, kaip pasirodė spaudoje šitas pokalbis,  gavau atvirutę iš Niujorko redakcijos adresu- iš Nežinomojo ar Nežinomosios. Ne, Benas nerašė, nuoširdžiai apsidžiaugė išgirdęs. Įdedu kpiją. Galiu pasakyti, kad tuo sunkiu metu mano gyvenime (gal lengvo ir nebuvo, bent aš nepamenu) ji man be galo daug reiškė. Vežiojausi ir nešiojausi kaip talismaną. Viskam savas laikas- stebuklams kaip šis-*irgi. Regina