A.Keleris: “Suvaidinai- ir spruk šalin kaip pavarytas šuo”  

Lietuvos rytas,  Mūzų malūnas, 1995m.rugpjūčio 18d.,  

 

 

Regina Oraitė: (Nuttall) 

 

Albiną Kelerį sunkiai pažintumėt Panevėžio gatvėje: įlindęs į rusvą striukę, aptrintus džinsus, jis nė iš tolo nepanašus į valdingąjį advokatą iš Augustino Strindbergo “Sapno” ar iki paskutinės minutės mėginantį nepasiduoti Franzo Kafkos herojų. Nebent jums pavyktų pagauti jo žvilgsnį- žmogaus, sukūrusio scenoje apie šešiasdešimt skirtingų personažų, akys tokios pačios ir teatre ir gyvenime.

Aktoriui liūdna? Tik dabar ar kasdien?

Pamėginkit nors kiek pabūti idealisto, “skiepijamo” žiauriąją tikrove, kailyje- gal jums tikėjimo šviesesniu rytojaus žmogumi liks dar mažiau negu Albinui Keleriui? “Laužo, suka gyvenimas ir pačius stipriausius, kol pažymi juodu minuso ženklu. Priešinkis, kol gali, spardykis, jei dar gali...”-tarsi pats sau prisako aktorius.

Pilnas ėdesio dubuo- dar ne gyvenimo pilnatvė. Kiekvienas gyvūnėlis, skirtingai nuo dažno iš mūsų, tai suvokia: šios tiesos persunktos visos knygelės mažyliams, bet ją patogiau yra pamiršti paaugus. Sakoma, aktoriai- maži vaikai, vadinasi...

-Aš galiu kalbėt tik už save,- tikina A.Keleris,- bet laimė tikrai ne dubenėlyje. Būna visko. Ir labai sunku, ir minčių visokiausių atneša buitiniai nepritekliai...Skausmo akivaizdoje visada lieki vienišas, ir patart tegali sąžinė. Todėl man svarbiausia padorumas: koks aš dvasios inžinierius, jei nešvarus? Štai sėdžiu čia dabar, kalbuosi, o vakare- spektaklis. Į jį kito savęs nenusinešiu, nepavirsiu kitu Albinu- viską reikės imti iš savęs...J.Miltinis mus mokė: menininkas- kančios žmogus, kuo giliau jį gręš kančia, tuo tyresnį vandenį jis sems. Ir ne šiaip sau Maestro ribojo mūsų gyvenimą už teatro sienų, kaip kokių vienuolių, nes išsipliurpęs gatvėje, išsibarstęs buityje- iš ko semsi?

Neįsivaizduoju savęs “sriubos teatre”: aš skaitau Šekspyrą, o publika šliurpia ėdalą! Manau, didžiausio skurdo spaudžiamiems mums J.Miltinis nebūtų to leidęs.

Gerai suvaidinai- nesipuikuok, o spruk šalin kaip pavarytas šuo. Tai Laurence’o Olivier mintis, kurią A.Keleris pacitavo vietoj atsakymo į klausimą: “Kaip jaučiatės, prieš kelis mėnesius gavęs geriausio vyro vaidmens atlikėjo titulą?” Niekaip, nes netiki, kad meną įmanoma pamatuoti, pasverti, paragauti- tai vis sportinė terminologija.

-Viskas vyksta čia ir dabar. Apie spektaklį, kuriame šįvakar vaidinsiu, galėčiau ką nors pasakyti rytoj; tetaro grožis ir yra tas sąlygiškumas, jis nepripažįsta būtojo laiko- tik esamąjį...Kam reikalingas aktorius su albumu? Kiekvienam savo profesijos broliui (ir sau) bet kuria proga linkiu ir linkėsiu: tegu tave mato dirbantį dabar, o ne kadaise darytose nuotraukose. Puikiai atlikto vaidmens neįmanoma užfiksuoti jokiu aparatu, kaip neįmanoma už skverno sučiupti bėgančio laiko.

-Negaliu repetuot su špyga kišenėj, nes aš taip išmokytas: nesutinki su režisierium- atsisakyk vaidmens, o jei priimi jo sumanymą su tam tikrom išlygom, tai repeticijų metu išsiaiškink. Žmones skirstau į dvi kategorijas: su vienais vidury dienos neičiau į miesto parką, o su kitais giliam vidurnakty kopčiau į kalnus. Idelau, kai trupėje vien “alpinistai”, nes kiekvienas naujas vaidmuo- visų stacijų ėjimas iš naujo. Prisikėlimas įvyksta arba ne.

-Man teatre niekada nebuvo gerai. Mes kaip baudžiauninkai! Iš spektaklio statytojų, kūrėjų, kritikų prisklausom visokių dalykų. Kartais tikrai pavydžiu į dirbtuves sulindusiems tapytojams, skulptoriams, audėjams- patys sau ponai, ką sumano, tą daro. Jiems tiesioginis kontaktas su auditorija nebūtinas...Esu didelis egoistas, bet kitaip negaliu, nes žinau: kur nueisiu, ten save nusinešiu. Šiandien netinka toks mąstymas, ar ne?

Dažnas “kietai” išmano meną: aplankyt parodą, atsėdėt premjeroj- jam prestižo dalykas. Gal tai ne taip blogai. Prieš kelis dešimtmečius J.Miltinis pastebėjo Panevėžio visuomenę esant labai įdomią ir protingą, tačiau, be pirmųjų vietų spektakliuose, nieko daugiau nereikalaujančią- tai tiktų ir šiandien. Tikrų žiūrovų, kaip ir Panevėžio bumo laikais, tėra šešios eilės.

-Teatre man niekada nebuvo gerai,- atsiduso A.Keleris.-Čia visada viskas banguoja. Būna, galvoju: “Viešpatie, kaip man gera Kita banga atneša tokį blogumą, kad nežinai, kur dėtis.

Kaip laidokui už pragertas dienas, taip dažnam aktoriui rūpi pasiteisinti prieš žmoną, vaikus už prarepetuotus, pravaidintus savaitgalius, visas šeimos šventes. Be to, dar ir kasdienė mankšta.

A.Keleris lanko atletinės gimnastikos klubą, plaukioja baseine, mina dviratį, jodinėja. “Aktoriaus kūnas- jo prekė”,-sako jis. Ne visada tiesiogine prasme.

Anne Sexton savo poeziją pavadino kirviu užšalusiam ežerui. A.Keleris nedrįso taip skambiai įvardinti to, ką daro. Jis net nesišvaistė žodžiu “kūryba”, tik atsisveikindamas, jau gatvėje, parodė akimis skustagalvių ir plikakojų damų būrį ir liūdnai pajuokavo: “Jie į teatrą neateis, kas prakirs jų sielos ledą?” Matyt, kiekvieno menininko paskirtis būti ar jaustis tuo kirviu...