Pamąstymai apie “periferijos” menininkus ir Vilniaus “intelektualus”  

Diena, 1995m. rugpjūčio 18d., Nr.185, p.6  

 

 

Regina Oraitė (Nuttall)

 

Mūsų kultūros puoselėtojai, seniai vaikštinėjantys Dausų takeliais, gyveno gražia viltimi ugdyti dvasingą, mąstantį tautietį- tam jie leido laikraščius, už paskutinius grašius spausdino knygas etc. Švietėjiška veikla tam tikra pažintinė. Ji dabar mus veikia per literatūrą, per parodas, kino filmus ir dar daug ką, o juos savo ruožtu atsirenkame  ir suvokiame (bent jau aš) padedami tam tikros spaudos. Neseniai užėjusi į savairaščio “7 meno dienos” (7MD) redakciją, išgirdau labai įdomų pareiškimą Panevėžio menininkų adresu: nėra nė vieno verto dėmesio! Girdite- nė vieno, kuris sudomintų tokią intelektualią draugiją kaip šio savaitraščio redakcija. Kokie vertinimo kriterijai? Argi intelektualas puls taip žemai, kad man, moteriškei iš periferijos, ims aiškinti? Nėra. Vienas žodis. Redakcija užsako muziką, visa Lietuva ją girdi: nesvarbu, kad tiražas 3000 egz. ir kad remia Lietuvos (ne 7MD personalinė) kultūros ministerija. Man iki šiol gėda savo netakto, kad įsiveržiau į kabinetą be kraitelės su kiaušiniais, sūriu, rūkytais lašiniais ar kumpiu- kaip ir dera “ciociai iš kaimo”. Užsimiršusi įpuoliau kaip pas kolegas- visureigė žurnalistinė amfibija dar ne ten nuneša.

Žinoma, grįžusi laužiau iš sielvarto rankas, raudojau į dangų, o mane išgirdę Panevėžio menininkai tik šypsojosi: jokia naujiena! Vien J.Miltinį kiek metų ir kaip graužė Vilniaus kritikai- tie patys, kurie dabar dangstosi jo vėliavos klostėmis ir lyg niekur nieko gražbyliauja, liaupsina, garbina...

Man tai primena vaikystėje girdėtą kuosą, kurią geri seneliukai buvo išmokę suokti lakštingala, tik suokė ji...su akcentu! Nesunku tai atpažinti- pagal stilistiką, na dar antakių liniją, akių formą ar liežuvio spalvą.

Miltų primalti galim kiekvienas, kad tik būtų grūdų ir vėjas sparnus suktų. Grūdais šiuo atveju pavadinčiau kuriančius žmones ir jų darbus, o vėju- sostinės pseudointelektualų sukeltą šurmulį, atseit, kultūros židinys tik sostinėje- be jokių išlygų ir kažkokių kliedesių decentralizacijos tema!

Argi neliūdna? Mūsų Lietuva tokia mažytė, o žmonių, kuriems reiktų knygos, spektaklio, parodos, koncerto, tikrai nedaugėja. Tuo labiau sunku suprasti snobų pastangas griauti taip sunkiai lipdomą korį, kurio kiekvienoje akutėje- po kuriančio ir kenčiančio žmogaus sielą.

Menininkui dabar nėra lengva- ne vien materialia prasme. Įsivaizduokit, kokių priekaištų prisiklauso “tretieji broliai”, sutūpę po savosios Mūzos skvernu: nei ariantys, nei verslininkaujantys, nei skalsia duona garsėjantys?

Periferijoje jiems dar sunkiau: čia neknibžda užsieniečiai, čia kitoks požiūris į kūrėją. “Aš nieko neturiu, tai ir nereikia nieko” nekelia aplinkiniams pagarbaus jaudulio- greičiau miesčionišką panieką, akmenimis krintančią į kiekvieno iš jų talento upę.

Tame kontekste kvailas ir banalus man atrodo dailėtyrininkės R.Mikučionytės aikštijimasis: dama liko nesuprasta ir didžiai įskaudinta, nes skaitydama pranešimą tarptautinio keramikų simpoziumo, kuris jau spetinti metai sklandžiai vyksta Panevėžyje (tik ką baigėsi), dalyviams, pajuto...kad tai ne Vilniaus intelektualai. Viso labo menininkiūkščiai, susirinkę iš viso pasaulio, neverti jos vilnietiško proto pastangų (rugpjūčio 4d., 7MD “Atsiprašymas”).

Tokiais atvejais man kyla du klausimai: ar tik ne kokiame Zuzulių kaime yra gimusi gerb. R.Mikučionytė, nes tendencija niekinti kaimą būdinga iš jo kilusiems (nesakau, kad visada); tokie net pasičepsėdami tituluojais “-ečiais” iš didmiesčių. Antras klausimas: ar dama yra tikrai pareiginga, nes geras lektorius ruošiasi paskaitai taip, kad ši būtų įdomi jo klausančiai auditorijai, o ne jam pačiam, orientuojasi į klausytoją ( vienaip bendrauja su pirmakursiais,  kitaip su mokslų daktarais, dar kitaip su keramikais praktikais). Nemanau, kad simpoziumo “vinis” buvo šis pranešimas- gal jo niekas nebūtų nė pasigedęs.

Vardan teisybės pasisakysiu: gimiau ir brendau Šiauliuose, studijas atpyliau Vilniuje, dabar mėgaujuosi nedidelio miestelio ramybe ir niekada nesugalvočiau niekinti žmonių teritoriniu principu.

Čia tiktų J.V.Gėtės žodžiai: “Teorija, brolau, sausa šaka, vien praktikos vaisingas medis žydi”. Ir nelabai gudru yra, sėdint ant nudžiūvusios, seniai nebegyvos šakos, atsainia ranka raškyti gardžius vaisius nuo gretimo medžio, kurio niekad nepuoselėjai- tai neetiška, kažkurios Vilniaus brigados intelektualai!