Apie tą, kuris norėjo sceną išplėsti iki begalybės

Literatūra ir Menas, 1997m. Rugsėjo 6d. Nr.36 (2656); p.p.1,10.  

 

Regina Oraitė (Nuttall) 

 


l

 

Maestro Juozas Miltinis Sevilijoje, 1975m. Rudolfo Jansono nuotr. kopija iš laikr.

 

Praėjusį trečiadienį Panevėžyje paminėtos 90-osios Juozo Miltinio gimimo metinės. Kukliame jo  vardu pakrikštytame teatre nebeliko anuometinės jo įkūrėjo dvasios. Kai kas liūdi, gal net skaudžiai išgyvena, o kai kas džiaugiasi...

Itin dažnai Miltinio lankomuose namuose užaugo dainininkas Sigitas Stankūnas, kurio dainas palankiai pirmasis įvertino didysis režisierius. Aktorė Dalia Melėnaitė geriausio Maestro draugo Mato Melėno dukra, viena mėgstamiausių artisčių. Prisiminimai visada subjektyvūs. Tikimės, šių žmonių prisiminimai- tokia brangi mums autentika.

*

SIGITAS STANKŪNAS: Miltinį nuo vaikystės prisimenu. Pas mano mamą vesdavosi visus, jį aplankydavusius. Mama pinigų turėjo, netaupė, plačiai gyveno. Prieš ateidamas telefonu “pasiklausdavo”: “Ksavera, mes ant kovrų ateinam”. Mūsų namus vadino savo ambasada, o ją- didžiąja savo meile. Kiek knygų, plokštelių, nuotraukų, grafikos albumų jai tokiais žodžiais yra dedikavęs!

LIDIJA STANKŪNIENĖ: Labai įdomiai gyveno. Sakydavo, kad prie jo lovos guli mažiausiai trim kalbom atverstos knygos. Paskui, jau būdamas senas, irgi nemetė skaitymo. Atėjęs čia, pasirėmęs ant lazdos, šnekėdavo ir deklamuodavo įvairiomis kalbomis po 5-6 valandas! Ir vis guosdavosi, kad trūksta laiko; pasaulis esąs toks įdomus! Kartodavo: “Nejaučiu senatvės, tik kinetika mano trinka”. Fenomenalią turėjo atmintį. Mes, tarkim, perskaitom ką ir užmirštam. O jis kaip iš kompiuterio reikiamu momentu mokėdavo “ištraukt”.

SIGITAS STANKŪNAS: Ir vynas tam netrukdė. Niekad nepasigerdavo. Vienąkart aštuonis butelius gero raudono vyno ištuštinom per naktį. Ir pyliau daugiau negu sau- jo protas visąlaik išlikdavo šviesus.

LIDIJA STANKŪNIENĖ: Daug yra žmonių, laikančių Miltinį despotu. Gal ir drastiškas buvo tas žmonių vijimas iš teatro...Buvo labai tiesus. Viską darė vardan meno.

SIGITAS STANKŪNAS: Ne kartą sakiau: “Pons Miltini, Jūsų tiek daug žmonių nekenčia”, o jis atsikirsdavo: “Tegu pasidaro mano čiučelą, spardo, spjaudo(...)ant jos, o manęs gyvo tegul neliečia”. Kai jau seno paklausiau, kodėl negrįžta į teatrą, o jis štai kaip įdomiai man atsakė: “Aš tą teatrą kūriau, sceną norėjau praplėst iki begalybės. O jie, žinai,  ką padarė? Poilsio kambarį scenoj pasidirbo. Man tai- siaubo viršūnė! Argi teatras- poilsis?

Ir išėjo ne savo noru. Buvo išvytas. Tuomet prasitarė: “Protesto vardan norėčiau nueit, apsipilt žibalu ir susidegint prie teatro”.

LIDIJA STANKŪNIENĖ: Klausdavom, kodėl nenori patart, padiskutuot su jo scenoje statančiais režisieriais. Nukirsdavo visuomet: “Ne! Buvau kol buvau! Aš jį (teatrą) pagimdžiau ir sunaikinsiu! Nenorėjau, kad man nurodinėtų, kodėl dabar turėčiau landžiot?” Atseit esą įdomesnių dalykų už teatrą.

SIGITAS STANKŪNAS: Buvo dvilypis. Jei kas jam nepatikdavo, tai paremdavo delnais smakrą ir niurnelę tokią niurniuodavo. Suprask, neįdomus esi pašnekovas, jis pokalbyje nedalyvauja. O mano mama į balius sukviesdavo Panevėžio gydytojų, ponų visokiausių...Miltinis tuose baliuose iškrėsdavo tokių pokštų! Sužinoję, jog jis bus, daugelis atsisakydavo ateiti: norėjo išvengti žaismingo viešo tyčiojimosi iš miesčioniškumo...

LIDIJA STANKŪNIENĖ: Nekentė valdininkų. Vadino visa ko stabdžiu. Ir kartodavo, kad plūdimasis stabdo banalybių srautą.

SIGITAS STANKŪNAS: Visi žino, kaip jis plūsdavosi...Su mano tėvu ginčydavosi, net susipykdavo. Tėvas toks ramus, o Miltinis šaukia baisiausiai, keikiasi...Ypač kai šaipydavosi iš įmantrių tarptautinių žodžių- protuberancijos, dar kažkokių...Vienąkart abu taip susipyko! “Miltini,- nebeiškentė tevas.- Ko tu draskais? Aš tavo daržoves, kurias mano darže sodini, kasdien laistau, peletrūnus nuraviu...” “Šūdas man tie peletrūnai!- įsikarščiavo Miltinis.- Še tau 100 rublių, nueik juos ir apšik!” Šiaip labai jau šykštus buvo. Tuoj pradėjo galvot, kaip tuos pinigus atsiimt. Tą pačią dieną susirado tėvą: “Atiduok pinigus”, o tas: “Nueik ir pasižiūrėk- jau užsidirbau

Panevėžiečius auginti prieskonines daržoves juk Miltinis išmokė. Rečiausių sėklų iš tolybių gaudavo.

LIDIJA STANKŪNIENĖ: Aktoriams teatre baisiai griežtas buvo, bet už jo sienų- draugas. Ilgai draudęs tuoktis, kiek paskui jų vaikų yra pakrikštijęs! Ir po premjerų ūždavo su savo aktoriais!

SIGITAS STANKŪNAS: Per tas vaišes ko neprigalvodavo! Sykį su keliais garsiais rašytojais ir kitais menininkais susilažino, kuris ilgiausiai nesikeldamas prie stalo ištvers. Miltinis išsėdėjo pusantros paros ir paskui visiems girdavosi: “Mano pūslė tokia gera! Galiu nemyžęs išbūt kažin kiek!”

Baisiai atkakalus buvo. Mano mama nemėgo šunų. Todėl su savo škotišku terjeru Arieliu ateidavo į mūsų galą (namas dviejų galų). Sykį tas šuo užsimanė žaislinio katino ant sofos, ir Miltinis paliepė: “Duok jam tą katiną sudraskyti. Aš paprašysiu, kad Samulevičienė naują padarytų”. O man gaila, brangaus žmogaus dovanotas...Atsisėdo tada ir parašė: “Aš, Miltinis, pasižadu vietoj sudraskytos Sigito Katės- lėlės padaryti naują”.

LIDIJA STANKŪNIENĖ: Užsispyręs visose srityse buvo. Mums, nepriklausomiems nuo jo žmonėms, daug pasakodavo apie teatrą. Prisimenu, kaip medžiagos ieškojo: kad būtų sunki, krintanti lyg skulptūros klostės. Siuvo- netiko, ardė ir vėl iš naujo...Anais varganais tarybiniais laikais tai buvo fantastinis reiklumas. Pats su aktoriais teatre ir dažydavo medžiagas. Visur dalyvaudavo nuo pradžios iki galo. Net pats šviesdavo prožektoriais- jautėsi atsakingas už spektaklio visumą.

SIGITAS STANKŪNAS: Miltinio pavardė buvo tarsi vizitinė kortelė; tereikėjo pasisakyti, jog esi jo studijos mokinys. Šitaip vienas jaunuolis buvo priimtas į aukštuosius režisūros kursus Leningrade. Tai kas, kad Miltinis ruošėsi jį išmesti kaip niekam tikusį.

Į kalbas nesileido ir su vienu garsiausių portretistų Šiškinu. Tapytojas atvažiavo iš Maskvos, norėdamas nutapyti legendinio režisieriaus portretą. Lydėjau jį iki Maestro buto durų, tikėdamasis padėt įkalbėti, kad pozuotų. Žinodamas, kaip Miltinis mėgsta su raudonu vynu gamintą dešrą šon šon (receptą radau jo ranka užrašytą mamai), padariau ir jos pasiėmiau gabaliuką. Bet jis mums abiem net per slenkstį žengti neleido. “Ne! Ne! Manęs jau niekas nebetapo, aš nebesifotografuoju- atrodau kaip beždžionė. Griežtai atsisakau Ir užtrenkė duris. Vėl paskambinau: “Pons Miltini, šon šon jums atnešiau...” Jis tik capt tą dešrą ir vėl užsidarė. O portretas būtų buvęs fantastiškas. Gal kabėtų kur Luvre kaip kiti to autoriaus darbai.

Nebenorėjo žmogus, kad jį seną vaizduotų. Parodyk, kai pats jėgų gražumas. To meto teatro fotografas E.Korizna irgi skųsdavosi, kad Miltinį sunku nufotografuoti. Jis vis norėjo gražiai atrodyt. Sutartą dieną ateina pasiruošęs, galvą būtinai išsiplauna...

 

DALIA MELĖNAITĖ: Aš jį kaip liūtą, kaip tigrą atsimenu. Žvalų, pasiutusį...Viešpate! Tokių metų kaip S.Povilaičio fotografijose jau buvo atlaidesnis, daugiau ironizavo, šypsojosi. Rodyt save tokį nukaršusį niekad nebūtų leidęs. Duotų ir man per sprandą už tą kalbėjimą. Neleisdavo mums plepėt; jo aktoriai turėjo būt susikaupę- jokių interviu. Kai kurie jautėsi uzurpuoti, tarsi kas draustų pasireikšti. Miltinis nenorėjo, kad išsidrabstytume, išsipliurptume, išsipasakotume. “Kaupkitės,- sakydavo. –Stebėkit charakterius, nepliurpkit anekdotų, nesieikvokit. Laikykit savyje paslaptį”. Ir Miltinio aktoriai buvo neprieinami, paslaptingi. Sulig jo išėjimu užvirė kalbos, intrigos...Jis net kritikų, partinių veikėjų neįsileisdavo į parodomuosius vaidinimus, kad nepasklistų per anksti gandas...

Mano tėtė Matas Melėnas prieš karą filosofiją studijavo garsiausiuose pasaulio universitetuose, mokėjo kalbų ir vertė Miltiniui pjeses. Išmokė jį graikų kalbos, kuri vėliau ne kartą tapo  jų ginčų objektu. Buvo geri draugai...Miltinis juk ginčydavosi tik su sau lygiais...Ar mes, aktoriai, nesijautėm pažeminti? Jokiu būdu. Jo dėka matėm Genujos teatrą, beveik visas parodas, eksponuotas Rygoje, Vilniuje, garsiausius aktorius...Vedė mus, savo trupę, į užkulisius ir kalbėjo prancūziškai, kai garsusi Barault buvo atvažiavęs su Madlen Reno.

Per naktis knapsėdavom grįždami. Esu dainavusi vairuotojui, kad neužmigtų. Mums, aktoriams yra specialiai svingavęs pats D.Elingtonas, kurį po koncerto taisyklinga anglų kalba užkalbino mūsų šefas. Inteligentas europietis pristatė savo trupę, paaiškino, iš kokių tolybių atsibastėm. Negriukai susižvalgė, nusišypsojo: “Yes, yes” ir grojo mums tuščioje salėje. Į autobusiuką sprukom nuo susidomėjusio mumis saugumo...

Ir Miltinis, tas galingas vyras žila galva, sėdėjo su pasigėrusiais piemenimis (pakeliui nusipirkom alaus, rašalo). Gerdami dainavom niekus- tokius kaip “Ei, Tina, Tina, tu graži mergina”. Ir kentė tas dainas ne vienoje kelionėje. Nė karto nenutildė: “Ša! Leiskit man pasnaust!” vis vežė ir vežė...

Lietuvoje dar nebuvo vargonų- nuvežė mus į Rygą, į dar studento L.Digrio, koncertą. Ir į L.Oliver pasirodymą Maskvoje. O buvo sovietmetis! Ir tais laikais tiek pamatėm! O dabar sakyt, kad jis suėdė man gyvenimą?

Buvo didis menininkas, į kurio akiratį patekau. Mane sužavėjo jo užmojai, ir mielai likau jam tarnauti, padėt įgyvendinti jo sumanymus. Didžiuojuos, kad tikau jam, nors buvau vienas varžtelis,- turėjo juk didžiulį kolektyvą. Nesigraužiu dėl prabėgusių metų. Net ir dėl tų aštuonerių, kuriuos prasėdėjau be vaidmenų, užgavusi teatro vadovo- režisieriaus Sauliaus Varno ambicingus jausmus. Gyvenu sulig ta diena, nežiūrėdama nei į priekį, nei atgal. Miltinis įskiepijo tą tvirtybę, paskatino platesniu, filosofišku žvilgsniu pažiūrėti į viską aplink.

Despotas jis buvo tiems, kurie jo nesuprato. Aktoriai nepaklusę jo pykčiui, įniršiui, neįvertino jo gerumo. Ak, jis ant manęs rėkia- vadinasi, nemyli, nevertina. Aš bijau jo, bijau...Ir tas “bijau, bijau” sprunka į šalį, kad tik nesimaišytų po kojomis. O kai stengiesi nesimaišyt po kojomis, tada jis tau moja: “Ateik, ateik ir kankina. O kai stengies padaryt griūdamas, atsiranda tarpusavio supratimas.

Žiaurus buvo. Tikrai skaudžiai mušdavo. Bet to reikėjo. Visiems mums nuolat kliūdavo. Tik dabar suprantu, kad taip ragino mus atsiverti. Būti tikriems ir švariems. Intrigų, apkalbų Miltinio laikais teatre nebuvo. Žmonės mėgsta viską vyniot į vatą, paskui graužtis pasislėpę. O bendravimas koks? Dvilypis, trilypis darosi. Jis rėždavo viską atvirai.

Žlugdydavo žmogų kaip asmenybę? Kartu ir keldavo. Statydavo griaudamas, o griovė tave norėdamas pakeist. Ir atvert akis, sulaužyti liguistą egoizmą, išvaduoti iš tuščių ambicijų. Vertė mus mokytis, bet daugelis tingėjo. Aš taip pat, nors iš tėtės galėjau išmokt kalbų ir gabi buvau. Tada atrodė, kad neprireiks,- toks tamsus ir beviltiškas buvo sovietmetis, tokia nereali galimybė kada nors atsidurti užsienyje. Skaityti jis mus priversdavo. Netikrindavo, bet kukindavo kiekvieną dieną: “Skaitykit Ir rijom knygas per repeticijų pertraukas. Tos repeticijos būdavo tokios įdomios! Miltinis labai tiksliai laikydavosi susitarimo. Uždelsęs visuomet atsiprašydavo. Įsivažiavusio jo niekas nedrįsdavo tildyti. Aktorius nuo scenos negalėjo nė žodžio pasakyti prieš.

Ką darytų Miltinis su žiūrinčiais į laikrodžius, jei šiandien ateitų į teatrą? Sakytų: “Prašom, jei taip skubat” ir išgrūstų lauk. Susirinktų naują trupę. Ir kaip jis dirbtų, galėdamas repertuarą formuoti pats, be partinės nomenklatūros “konsultacijų”!

Ar priimtų vien bendraminčius? Sakydavo, kad įdomu tik tada, kai kiekvienas turi savo minčių. O jei visur bendros mintys, tuoj atsiranda kolchozas- toks kaip “Edipo” choras. Baisėdavosi: kaip gali mintys būti bendros? Kas žino, kokie jo polėkiai, ką statys...”Jūsų mintys,- mokė mus,- turi būt tai, ką aš išprovokuoju. Taip dirbkit ir fantazuokit”. O štai kai kurie dabartiniai režisieriai: “Na, chebryte, tai ką dabar darom? Gal pabandom taip? Negerai...Gal taip?” Jokiu būdu! Režisierius man turi sakyt neabejodamas- kaip. Turi diktuot. Mes privalėjom klausyti Miltinio, suprasti ir paklausti- jis tau tris dienas aiškins. Suteikdavo išsamią informaciją- tik klausk. Jei tuoj pat nepajėgdavo, tai parėjęs iš knygų “ištraukdavo”. Beviltiškai nenuovokus privalėjo vietą užleisti kitam.Taip, S.Varnas irgi buvo diktatorius, bet jis ne menininkas- viso labo inžinierius. Gerai diktavo. Švari scena būdavo, dekoracijos pačios brangiausios ir be priekaištų, muzika, estetika. Tik aktorius jo spektakliuose nekalbėjo- vien slankiojo po sceną.

Miltinis buvo negailestingas, nes nemėgo sentimentų. Bendravo su visais. Su darbininkais, vairuotojais, vaišindavo juos...Pro teatro valytoją nepraeidavo jos nepakalbinęs” “Kokia tu simpatiška! Kokie skanūs tavo rauginti kopūstai! Atnešk, brangioji, dar!” Miltinis tikrai gerbė žmogų, bet nuo scenos negalėjai jam replikuoti, nes nebuvai lygus pašnekovas. Su mano tėte ginčydavosi iki ryto. Filosofiškai, nesiplūsdavo kaip du chamai, už atlapų susigriebę.

Aš jį visą laiką mylėjau. Buvo daug tokių, kurie ir mylėjo, ir nekentė sykiu. Gal taip ir turi būt- kaip “Mirties šoky”?

Kategoriškai drausdavo mums laiką švaistyti niekais: lakstyti į šokius, pavyzdžiui. Taupė kūrybai. O kuriančiam vaidmenį liepdavo eit į turgų, dar kur...stebėt...Vienkartinis popremjerinis pasiautimas juk tikrai skiriasi nuo kasdienio bėgiojimo į šokius. “Man turit būt apsiskaitę, nežiovaut nusisukę, apsimetinėt prieš mane, kad nenuvargę”. Aš “Mirties šoky” buvau nugriuvus, taip mane iškankino. Amžiną atilsį Babkauskas paėmė už rankos: “Nusiramink, sakyk- eik šikt, senas durniau Tikrai palengvėjo. O Miltinis tuoj: “Ką ten šnabždiesi, Melėnaite? Kas yra? Prašau- nesikaprizink!”. Kaukdama išbėgau, nes scenoje verkt negalima.

Ar trūksta jo? Visai ne! Juk niekur nedingo. Tebeskamba ausyse jo žodžiai: kai jau gyveno užsidaręs bute, ateidavau, pasikalbėdavau. Tiesa, aš sėdėdavau ir klausydavausi jo monologų, nes nelygi buvau pašnekovė. Jį mylinčių aktorių atminty Juozas Miltinis išliko energijos kamuolys, o ne paliegęs senis, kokį rodo jį proginių parodų nuotraukos, paskutiniais jo gyvenimo metais susukti filmukai, besiruošiančios gimti skulptūros...

Dar jauniems mums kalbėdavo, kaip svarbu laiku nulipti nuo scenos, į metus pase pasižiūrėjus. Nuo tam tikro amžiaus aktorius sensta, ridenasi žemyn, ir reikia nežmoniškų pastangų, kad išliktum darbingas, veiklus, nenuobodus, nesikartojantis. Dar yra prasitaręs: “Mano teatras yra mano. Pamainos sau neruošiu”. Jam išėjus reikėjo viską išgriaut, visus išvaikyt, o ne tąsytis kaip dabar, jo vardu prisidengus. Išvarytas iš teatro, Miltinis ironiškai šypsojosi: “Taip ir turi būt”,-sakė. “Mokiniai visada išduoda savo mokytojus...Tik nemaniau, kad taip žiauriai...”

.