Sunkūs laikai Juozo Miltinio teatre  

Žurnalas Nemunas, 1998?   p.8-11

 

 

Regina Oraitė (Nuttall)


 Aktorius Algirdas Paulavičius A.Strindbergo "Mirties šokyje"

 

 “Aktoriai atiduoda- pirmiausia man, paskui jums- savo kūną, sielą, veidą...Aš, kaip režisierė, esu pasislėpusi nuošalėje. Jie turi visiškai atsiduoti, kad perteiktų tiesą...Bet atsivėrimai aktoriams brangiai kainuoja. Jie kaip vaikai- labai jautrūs. Todėl juos reikia mylėti, kad duotų ką nors daugiau”. Agnieška Holand

*

-O, Dieve!- susiėmė už galvų būrys J.Miltinio dramos teatro aktorių, po antradienio susirinkimo aptūpusių stalelius bufete.- Kodėl laikai sunkūs tik mums? Režisūros, teatro kritikos tendencingumo, finansavimo problemos aktualios visiems Lietuvos teatrams. Kalbomis šiame pusbrolių ir pusseserių krašte ne ką tepakeisi- nebent prisišauksi spektaklių “sudirbinėtojų”.

Nežinia kuo paremtais teiginiais, garsinamais rimtų šalies dienraščių puslapiuose, Panevėžyje neva itin prasti reikalai...Čia, girdi, iš viso nebėra teatro, “tik mechaniškas pratęsimas didelės istorijos, kuri jau baigėsi...(A.Girdzijauskaitė, “Šiaurės Atėnai”). Taip rašantys nekreipia dėmesio, kad “Senojo gluosnio...” spektakliuose žiūrovai ploja stovėdami, o bilietai į kai kuriuos pastatymus išperkami prieš mėnesį.

-Menininkai lūžta, malami į miltus; parodykit man nors vieną palūžusį kritiką,- ironiškai paprašė režisierius Julius Dautartas.-Antra vertus, kritikai, kaip ir mes visi, žmonės. Su savais interesais- kartais itin pragmatiškais. Bet būtų gerai, kad jie įsiklausytų ir į pačių panevėžiečių: literatų, menininkų, mokytojų balsus...Tegul atvažiuoja čionai ir padiskutuoja apie J.Miltinio teatrą. Tegul įrodo, argumentuoja teiginius, už kuriuos normalioj visuomenėj į teismą būtų galima paduoti. Pagaliau kas kadaise atrado Juozo Miltinio teatrą, įkurtą Panevėžy? Ne saviškiai! Latviai, rusai, atsitiktinai važiavę pro šalį! Į šlovingą Miltinio praeitį pylę degutą ir- labai gaila!-teršę tą vardą už Lietuvos ribų, vėliau lyg niekur nieko prirašė apie jį disertyacijų, knygų...

Režisierius Julius Dautartas negali užmiršti nesenų laikų, kai dalis Lietuvos kritikų susirinkę panevėžiečių gastrolėse Maskvoje garsiai karksėdavo:”Uže ne tot teatr Miltinisa, ne tot...”Ir būtinai taip, kad išgirstų aktoriai, kad sugestų psichologinis klimatas trupėje. Ir aktoriams tikrai sunkiau būdavo atsiskleisti, o režisieriams perrėkti tą chorą.

-Taip atsitiko, kai pastačiau “Sartą kumelę su skambalu”. Maskviškiams mūsiškių kritikų  Rusijos spaudoje ir privačiais šnabždesiais iš anksto apšmeižtas (“Kam iš viso tokį kviečiat?”) spektaklis tapo festivalio laureatu. Autorius Drucė mūsų “Sartąją...” pavadino viena geriausių savo kūrinių inscenizacijų. Buvom kviečiami atvažiuoti gastrolių į jo šalį, bet nestabili devintojo dešimtmečio pabaigos politinė situacija sutrukdė. Iki šiol Drucė atsiunčia sveikinimų...  

Vos ne kiekviename teatre aptiktumėt panašių istorijų. (Čia prisėdo aktorius Rudolfas Jansonas ir papasakojo, kaip kritikas Edgmontas Jansonas “žiūrėjo” vieną spektaklį J.Miltinio bufete, gerdamas, berods, konjaką, o paskui parašė į miltus malančią recenziją, detaliai analizuojančią scenoje vykusį veiksmą).

*

Kuriančio žmogaus žodis “provincija” negąsdina; J.Miltinio aktoriai niekada nesijautė provincialiais, nes gyveno pakankamai intensyvų dvasinį gyvenimą. Bet jiems jau nusibodo klausytis “draugų” iš didesnių miestų pasitalų šia tema.

Jonas Garliauskas ir Rimantas Jovas A.Čechovo "Ivanove". R.Oraitės nuotr.kopija  iš žurnalo

-Pas mus nėra tokio teatro kaip Tumino, Nekrošiaus...Neturim spektaklių, kur virš galvų maskatuotų pjūklai...Bet mūsų scenoje žydi kriaušė,- sakė Rudolfas Jansonas.- Neturim tokio vaidmens, kaip Šapranausko Zvezdičius, kuris būtų nominuotas Kristoforui, bet turim Kelerio Anuprėlį. Vietoj Hamlleto ir duobkasių pas mus gyvena meistras Kūrys, Česius...-va, kokie personažai! Va kokie aktoriai!  Dergiami kelių neva svarbiausiųjų kritikų ir mylimi tūkstančių žiūrovų!

Kažkada per provincija pravardžiuojamą Panevėžį buvo atrastas visos Lietuvos teatras! Aišku, kad gyvenome kitaip: apšvietėjas visą “Makbetą” mokėjo atmintinai, šviesdavo be jokios “partitūros”. O kokie gimdavo spektakliai! O kaip Miltinis saugodavo juos nuo kritikų! Dar ir šiandien skaitydamas recenzijas, jaučiu kai kuriuos autorius tebesergant numintos kojos sindromu. O estai turi teatrą, sutvertą talentingo kritikos plunksnos! Pasirodo, galima recenzijomis ne vien griauti (kaip įprasta Lietuvoje), bet ir kurti. Vargu ar šitai supras tautiečiai, propaguojantys teatrinės provincijos įvaizdį ir besimėgaujantys neigimu. Daug kartų kartojamas melas tampa tiesa, todėl visi ir gieda, kad tik Vilniuje gali gimti geri spektakliai...O pažiūrėkit į mūsų Vidmantą Fijalkauską, J.Vaitkaus mokinį. Kuris dar iš to kurso toks aktyvus, nebijantis eksperimentuoti: jis ir Panevėžy, ir Gliuko teatre, ir Muzikiniame...

*  

Mūsų Lietuva mažytė, o žmonių, kuriems reikėtų knygos, soektaklio, parodos, koncerto tikrai nedaugėja. Tuo labiau sunku suprasti kai kurių snobų pastangas griauti sunkiai lipdomą korį, kurio kiekvienoje akutėje- po kuriančio ir kenčiančio žmogaus sielą.

Menininkui dabar nelengva- ne vien materialiai.

Periferijoje dar sunkiau: čia kitoks požiūris į kūrėją. Principas: “Aš nieko neturiu, tai ir nereikia nieko” nekelia aplinkiniams pagarbaus jaudulio- veikiau miesčionišką panieką.

-Jeigu mūsų vyriausybė galvotų apie žmogaus dvasios stiprumą, sielos dalykus...kitaip duotuotų programas, skatinančias talentingus aktorius, režisierius padirbėti periferijoje. Antai vengrai tam sukuria puikiausias sąlygas; kultūros decentralizavimo klausimas seniai išspręstas Prancūzijoje,- Julius Dautartas, penkis sezonus režisavęs J.Miltinio dramos teatro scenoje, garsiai pamąstyti šia tema turi teisę.-Logiška, kad Akademinis ir kiti Vilniuje esantys teatrai galvoja tik apie save. Jie arčiau valdžios! Todėl kitaip sprendžia net honorarų klausimus: režisierius, statantis Vilniuje, gaus 20 tūkstančių litų, kompozitorius dešimt...o Panevėžyje atitinkamai po penkis ir vieną...nesvarbu, kad Vilniuje spektaklis užges su premjera, o Panevėžyje lankomumas sumuš visus rekordus ir per sezoną atsipirks dešimteriopai. Atitinkamai lėšos skirstomos ir pastatymams: vilniečiai ir kauniečiai gaus po 200-300 tūkst. vienam spektakliui, o panevėžiečiai- dešimt kartų mažiau. Tokia centralizuotos kultūros politika skatina tam tikrą selekciją. Iš režisierių Aukštaitijoje likau aš vienintelis, Žemaitijoje dviese: P.Gaidys ir R.Atkočiūnas. Pliusiukus ir minusiukus dėliojantys kritikai, matyt, įsivaizduoja, kad spektaklis periferijoje gimsta lengvai.

*

 “Prie Miltinio buvo visai kitaip”,- tvirtino aktoriai dalia Melėnaitė, paliekanti teatrą ir Algirdas Paulavičius, drauge tiek metų vaidinę J.Miltinio režisuotame Strindbergo “Mirties šokyje”. Spektaklis praėjusį sezoną buvo suvaidintas paskutinį kartą. Atsitiktinai trijulė susitiko ir susėdo pokalbiui. Atsitiktinai kartą per pusmetį į Panevėžį užsukantis kaunietis architektas Algis Mikėnas tą popietę užėjo į teatrą. Jis savo laiku kūrė kostiumus ir dekoracijas “Mirties šokiui”, yra dirbęs teatre dailininku, projektavęs ir statęs dabartinį teatro rūmą. Jo inicaityva Kaune kuriamas J.Miltinio klubas.  

 

DALIA MELĖNAITĖ: Šiandien kitokios sąlygos. Mes nebeturim akumuliatoriaus, esam padaryti įrankiais atsitiktinių žmonių idėjoms realizuoti. Pripuolamai atgriuvusiam režisieriui terūpi, kas laisvas. Tas, tas, tas...Na, gerai, duok...Duosiu tam tą, tam tą...Paskui paaiškėja, kad šitaip dirbant susiduria šešios ar aštuonios pakraipos, stiliai ir išeina kažkoks bendras...niekalas...Buvau, esu ir būsiu prieš Miltinio vardo prikergimą šiam teatrui. Jis pats sakydavo, jog tai dramos teatras Panevėžy, o ne Panevėžio, nes miestas nieko nepadarė dėl jo. Pagaliau vadinkim valstybiniu, akademiniu...Likę jame JO mokiniai priversti būti nebe Miltinio mokyklos, priversti būti kitokiais.

Albinas Keleris ir Dalia Melėnaitė spektaklyje "Senojo gluosnio pasakojimai". R.Oraitės nuotr. kopija iš žurnalo

ALGIRDAS PAULAVIČIUS: Negalėčiau nubrėžti takoskyros tarp Miltinio ir ne Miltinio mokinių. Daug mūsų kartos aktorių pasitraukė iš teatro, nesugebėję susitaikyti su menkais atlyginimais ir reikalavimu atiduoti save visą.

DALIA MELĖNAITĖ: Miltinis ėmė tuos, kurie jam atrodė įdomūs. Atsirinkdavo paskui. Daugelis išeidavo įsižeidę, puldavo skųstis visokioms valdininkiškoms instancijoms, mėgindavo išsilaikyti, padedami visokių profsąjungų; griežė dantimis ir niršo. Stojo į kompartijas- kad tik neišmestų. Ir šiandien daug kas Miltinio nekenčia. Bet juk jis nė vieno per jėgą nelaikė!

Miltinis degė nepaprasta svajone: troško kelis didžiuosius spektaklius pastatyti. Surinko mus, vaikėzus, kaimiečius, nemokytus, neišprususius, vidurinių nebaigusius...išlavino...ir dabar bambėti, vadinti jį despotu?! Jis pats mus mokė, kad draugiški santykiai su mokytoju neįmanomi. Jo despotizmas slypėjo riksme: “Žiopla tu, Melėnaite, varijotka, plerza, karve tu Tik graudulys paimdavo, ašaras nurydavau...Bet jis teisus! Jeigu aš su krinolinais pargriuvau scenoj, tai reikėjo pasimokyti užkulisy.

Žiaurus buvo aktoriams? Ir man tėškė antausį. Brolyti, kaip atsivėrė skausmas širdy, kad pyliau monologą! Ir pasąmonė suveikė, viskas! Matai, kaip supurtė! Priėjo paskui: “Ar tau labai skauda? Dovanok, bet tu durna, kitaip negali. Daviau- iš karto atsirado ir jausmas, ir ašaros ir užraudai visa...”

Jis uždegdavo mus kūrybai. Norėdavai skaityti, praprusti. O dabar nieko nebenori. Tik žiovauji: “Laisvas? Ot, gerai! Kiek? Keturios dienos...Tai aš į gamtą, žuvaut, į daržą...Įsivaizduojat? Menininkai! Patys save apgaudinėjam…

Tada laukdavom žiūrovo, kad prabiltume į jį. Didžiuojuos, kad buvau pasirinkta, kad galėjau padėt didžiam menininkui, tiesiog unikumui, gimstančiam kartą per šimtą metų įgyvendinti svajones, kūrybinius sumanymus. Ir todėl visiškai ramiai atsisveikinu su teatru. Likti nebėra dėl ko…

JONAS GARLIAUSKAS: Renkantis aktorystę nereikia užmiršti, kad tai- savotiška auka. Tetare menas gimsta šiandien, čia- viskas. Materijų neužgyvenom: nieko, net savo buto neturiu. Bet nesijaučiu nuskriaustas. Žinau, kad mirsiu kartu su paskutiniu scenos vaidmeniu. Miltinio mokomi buvom taip: padaryk, atiduok, pasiaukok, prarask ir išeik.

DALIA MELĖNAITĖ: Nesvietiškai veikia Miltinio išspinduliuota energija.Vaidindama paskutiniame “Mirties šokyje” pajaučiau tokią didelę jėgą! Visas Miltinio pastabas išgirdau, Jo balsą.

Atėjau tą dieną labai anksti. Atsisėdau už kulisų ir aiškiai išgirdau Jo balsą. Žinau, sakys maivosi Melėnaitė, giriasi...bet tikrai! Labai sąžiningai suvaidinau. Ir po spektaklio atsistoję žiūrovai- tą atsisveikinimo vakarą- man buvo didžiausias dėkingumo ženklas. Nuleidom galvas, o man ašaros ritasi: kap, kap, kap...

JONAS GARLIAUSKAS: Miltinis tikrai nėra miręs. Į laidotuves atvažiavau nuo ežero- ne jį išvydau. Miltinis vaikščiodavo visąlaik susivėlęs, o karste aš pamačiau žmogų visai kitokį ir negaliu atsikratyti minties, kad ten buvo ne jis.

DALIA MELĖNAITĖ: Miltinis nekentė pozų! Atsimenu yra sakęs: “Kai numirsiu, tai staigiai mane nuneškit- bėgte! Greit! Mano mylimieji, tik nedarykit čia dar vieno teatro, nelaikykit ant scenos...” Jis toks buvo galingas, kad tikrai tik kūno susmegusio atsikratė.

JONAS GARLIAUSKAS; Niekaip negaliu suprast vieno dalyko: kaip aš, berniokas, sugebėjau jame įžvelgt daugiau žmogiškumo, vienišumo, jautrumo ir vidinio skausmo...negu jo senieji mokiniai, gyvenę šalia nuo pirmos dienos. Ar jie, vadinantys Miltinį despotu, visai jo nepažinojo, ar stengėsi save iškelti aukščiau? O gal įsimylėjo save mene, o ne meną savy, kaip Maestro dakydavo?

ALGIRDAS PAULAVIČIUS: Esu pasiilgęs tokio despotizmo! Bet visada taip: kai žmogus praauga savo laiką, kai tampa išskirtine asmenybe tarp pilkų žmonių, jį tuoj apšaukia bepročiu arba mėgina įkąst. Amžinas konfliktas. Šiandien Miltiniui nebūtų lengviau, negu anais laikais. Lygiai taip pat nepriklausytų jokiai partijai, trankytų kumščiu stalą, atsisakinėtų siūlomų privilegijų- kad tik niekas negalėtų primesti savo programų!

ALGIS MIKĖNAS; Septintojo dešimtmečio pradžioje Panevėžys buvo laikomas kaimu (Todėl jam buvo leista statytis kultūros namus, ne teatrą). Tuomet žymi teatro kritikė Natalja Krymova (režisieriaus Efroso žmona) recenzijoje stebėjosi, kad “...v takom posiolke”, kuriame vaikštinėja žąsys, yra šitoks teatras! Teatrinis Vilniaus elitas baisiai neigė Miltinį. Kritikės bijojo būti Miltinio sudirbtos (visi žinojo, koks jis!), todėl vengė kategoriškų pareiškimų. Jam mirus atgijo...

JONAS GARLIAUSKAS: Miltinio tikrai bijodavo. Po vienos premjeros Miltinis viešai pareiškė, kad Girdzijauskaitei (teatro kritikei-R.N.) reikia kvapų: sakė: “Kvapo, matai, nejaučia! Gal pabezdėkim?”

ALGIRDAS PAULAVIČIUS: Atėjo laikas, kai nieko mūsų kritikai nebegalėjo padaryti- pradėjo sąjunginiai kritikai rašyti teigiamas recenzijas, ėmė plūsti žiūrovai iš Leningrado, Maskvos, Latvijos...Panevėžiečiai skundus į partijos komitetą ėmė rašyti, kad į teatrą savame mieste neįmanoma pakliūti.

ALGIS MIKĖNAS: Panevėžys buvusioj Sovietų Sąjungoj buvo tikras teatrinės kultūros perliukas. Bet kodėl čia šiandien vyksta kriminogeniniai ekscesai? Ar kultūriniai dalykai daro jiems įtaką? Abstrakčiai, retoriškai klausiu. Jei Panevėžys būtų toks pasilikęs, gal dabar taip nesproginėtų?

ALGIRDAS PAULAVIČIUS: Miltinis sakydavo, kad negalima žiūrovui pataikaut. Tai esąs slibinas su 500 galvų (tiek vietų salėje). Reikia pamėginti žiūrovą pakylėt iki literatūros (tarkim, Šekspyro), o ne pritempti iki savęs. Esminis variklis teatre- konfliktas. Iš pradžių su pjese, tekstu, paskui, kai jau esi gavęs vaidmenį- su personažu, pačiu savimi ir galiausiai- su žiūrovu.

ALGIRDAS MIKĖNAS: Savo aktoriams Miltinis neleisdavo po spektaklių lankstytis. Gėlės būdavo nešamos į grimo kambarius. Bijojo, kad spektaklio efektas nedingtų. Jeigu personažas nudurtas, tai prisikelt nebegali.

DALIA MELĖNAITĖ: Pamenat “Lauke, už durų”? D.Banionis: “Argi niekas netsakys?” Ir lieka scenoje tik apšviestas lopinėlis, o aktorius nueina į tamsą, išnyksta...Kas būtų, jei po to vėl pakiltų uždanga, ir visi išbėgę lankstytųsi?

ALGIRDAS PAULAVIČIUS: Senajame teatre buvo labai ribotos techninės galimybės. Kiekvienąkart reikdavo viską iš naujo “atrast”.

ALGIS MIKĖNAS: Skurdas mene ne visada blogai...Bet tai nereiškia, kad tik džiovininku būdamas gali kurti meną.

ALGIRDAS PAULAVIČIUS: Daug režisierių ateina į mūsų teatrą lyg juokaudami. Sužinom, kad statys, vaidmenys jau paskirstyti, o mes dar pjesės neskaitę. Pasėdim dvi dienas, siužetą maždaug viena akimi permetam ir jau esam varomi į sceną...

Pas Miltinį šitai būdavo didžiausias procesas...ilgas...Kol skaitydavom ir aiškindavomės; jis mums...mes jam...leisdavo improvizuot, sukeisdavo vietomis...Jis ieškodavo. Ir eidami į sceną jau žinodavom apie tą pjesę daug. ..Ir būdavom perskaitę kitus to autoriaus kūrinius, jo biografiją- klimatą sukurdavom, terpę. Epochos laiką su visa istorija, kostiumais, tradicijomis, politika. Teksto nereikėjo specialiai mokytis...

ALGIS MIKĖNAS: Tai virsdavo gyvenimo būdu, susijusiu su konkrečiu darbu. Netgi detalėmis: Miltinis liepdavo nueiti tokio vyno kaip “Makbete” atnešti...

ALGIRDAS PAULAVIČIUS: Miltinis leisdavo klysti, ieškoti. Tu, žinodamas pjesės tekstą, turėdavai jį užmiršti, nežinoti kas bus. Nežinoti, kaip sureaguos tavo priešas, žmona, meilužė, kad reakcija būtų gyva.

DALIA MELĖNAITĖ: Ar iš Miltinio esam girdėję” Fiksuok Jokiu būdu! Tai šiuolaikinių režisierių priežodis.

ALGIRDAS PAULAVIČIUS: Bet kai procesas pasiekdavo tam tikrą lygmenį, Maestro pasakydavo: taip, o ne kitaip. Žinodavo, ko siekia. Mizanscena tapdavo tiksli iki milimetro. Ten ir ten turėdavai atsirasti muzikinio takto ar pauzės metu.

DALIA MELĖNAITĖ: Aktoriui leisdavo dirbti pačiam- kaip diktuoja vidus. Eini su tekstu, o Miltinis stebi kurlink krypsti.

ALGIRDAS PAULAVIČIUS: Tik tą ir taip. Ir dar plius. Ir paskui dar. O šito reikia atsisakyti. Tada nesapnavom, kad yra režisierių, kurie schematiškai nubraižo mizansceną: tiek žinsgsnių į kairę, tiek į dešinę, čia apsisuksi tokiu kampu. Kaip krepšininkams.

Mano Miltinis mirs tą pačią dieną, kaip ir aš. Be jo šito teatro neįsivaizduoju. Ir ne aš vienas. O kad Lietuvoj, tokioj nedidelėj šaly, yra daug ir skirtingų teatrų,- gerai.

*

Prieš dvejus metus, baigiantis sezonui, J.Miltinio dramos teatro vadovu buvo paskirtas aktorius, spektaklių režisierius Rimantas Teresas. Jam nerimą kėlė nesustyguota politika: visas svoris krisdavo ant tuometinio vadovo Sauliaus Varno spektaklių, buvo stengiamasi parodyti, kad kitų režisierių darbai prastesni, blankūs, todėl lėšos atiduodamso vieno asmens kuriamam menui.

-Norit tikėkit, norit ne,- sakė tuomet R.Teresas, - miesto žmonės žada vėl pradėti eiti į teatrą. Paskutiniu metu jų netraukė pseudominimalistinės, niekam nesuvokiamos stilistikos S.Varno spektakliai. Niekada neleisiu savęs apgaudinėti ir sakyti, kad visa, ką darome, yra europinio lygio. Tai netiesa. Daug važinėjam, bendraujam, susitinkam su kitais kolektyvais, esam matę visokiausių teatrų. Pirmiausia turime suskambėti čia, Panevėžyje. Turime susigrąžinti žiūrovą. Toliau viskas labai paprasta: suvažiuos žmonės ir pasakys: taip, tai yra teatras, kuris turėjo ir turi gerą vardą.  Bet susigrąžinti tą vardą šiuo metu sunkiausia...

Šiandieninė teatro politika pradeda,a grįsti dėmesiu ir pagaraba žiūrovui. Pažadai orientuotis į lietuvišką dramaturgiją, išlaikant pusiausvyrą tarp origonaliosios europinės, nacionalinės dramaturgijos, neužmirštant spektaklių vaikams ir eksperimentinių Mažojoje scenoje, atrodo neliks žodžiais. Nuo sezono pradžios iki Naujųjų Panevėžio dramos teatras žada pakviesti į Juozo Miltinio 91-ųjų gimimo metinių minėjimą, į N.Erdmano “Savižudžio” (rež. Pociūnas), A.Vaičiulaičio “Tavo veido šviesos” (rež. J.Dautartas), F.Dostojevskio “Užrašų iš pogrindžio” premjeras.

-Teatras- ne vien pastatai, dekoracijos; pirmiausia- tai gyvi žmonės,- vis kartoja R.Teresas. Pasak jo, aktoriai (jų 30) teatre turi gerai jaustis- jokio diskomforto. Ne vien dėl pakeltų atlyginimų, atnaujinto autoparko, rekonstruojamo teatro rūmo...