Režisierius Julius Dautartas: menininkams nereikia išmaldos

                                                        Šiaurės Atėnai, 1998.1.10 Nr.1 (395), p.7

Kalbėjosi Regina Oraitė (Nuttall)

R.Oraitės nuotr.: režisierius Julius Dautartas, 1998.

Regina Oraitė:- Kelionę į teatrą pradėjote kaip aktorius. Padėjo tai ar trukdė vėlesniuose režisūriniuose darbuose?

 Julius Dautartas: -Kas yra režisierius? Visų pirma mokytojas. Klausimas tik toks: koks? Vienas ves į humanizmą, kitas į satanizmą, trečias į populizmą, ketvirtas demonstruos visas įmanomas egocentriko savybes. Studijuodamas aktorinį meistriškuma išmokau nesureikšminti, ironiškai ir linksmai žiūrėti į visokiausias ką nors kuriančiųjų pretenzijas. Baigiau su vadinamuoju šiauliečių (visi gavom vieną paskyrimą- pamenat “Vaikų dienas” Šiauliuose?) kursu. Tais 1973- 1976 metais teatre buvo jaučiamas pakylėjimas, man atrodo, netgi susiformavo tam tikra režisūros stilistika. Mus aktoriniam darbui rengė puikūs pedagogai, “sirgę” žaidybinio- psihologinio teatro sintezės idėja. Prahos įvykiai jau buvo išgyventi, į Pabaltijo salonus veržėsi abstrakčioji dailė, o į jaunų žmonių galvas- nauja sąmonė.

Konservatorijoje tekdavo didžiuliai krūviai. Aktorius nuolat privalo stiprinti savo psichofizinius sugebėjimus, lavinti techninius įgūdžius. Kad būtų organiškas, lankstus, paveikus, kad mokėtų vaidinti įvairiuose žanruose. Ar gali visa tai neišeiti į naudą? Be to, mes žinojom, kad į sceną veda ne noras pasirodyti, o troškimas kažkam kažką pasakyti. Rašėm scenarijus. Šviesaus atminimo profesorė I.Vaišyte dažnai- nė neperspėjusi- jau padarytą darbą apversdavo aukštyn kojom. Diplominėse “Trijose seseryse” vaidinau Kulyginą, o V.Kochanskytė- Mašą. Paskutinę minutę profesorė ją pakeitė N.Oželyte. Ir pykom, ir verkėm. “Po kelerių metu suprasite”,-teišgirdom.

 Regina Oraitė:-Baigęs aukštuosius režisūros kursus Maskvoje, diplominiam darbui pasirinkot V.Krėvės pjesę “Žentas” ir 1983m. ją pastatėt Panevežio dramos teatre. Kodėl tada parūpo Krėvė?

 Julius Dautartas:- Krėvė, kaip ir kiti mūsų XX a. pirmos pusės rašytojai ir visuomenės veikėjai, buvo idealistinių pažiūrų ir turėjo labai konkrečius tikslus: paveikti tautinę savimonę, aktyviai veiklai pažadinti inteligentiją. “Žente” dabar jaučiu pulsuojant dar vieną temą, kuri man primena J.Urbšio paskutinį laišką, rašytą mūsų politikams A.Brazauskui ir V.Landsbergiui. Tai visuomenės susivokimo ir bendro darbo tautinės idejos vardan tema. Manau, ne šiaip sau Krėvės kūrinys baigiasi scena šventoriuje; tyčia ar ne akcentuojamas fantastinis, reliatyviai, vydūniškai suvoktas laikas: Merūnas išvaziuoja į Ameriką ir čia pat grįžta, prabuvęs ten keliolika metų…Mums tarsi sufleruojamas pagreitinto susitaikymo variantas. Tokiems kūriniams apibūdinti visai netinka pasenęs terminas- “psichologinė- buitinė”. Šita pjesė retai statoma, nes ją labai sunku adaptuoti scenai. Vidinė melodija, konfliktas, idealūs tipažai- taip, visa tai yra, bet- apimtis! .. Ją režisuodamas žengiau drastišką žingsnį: atsisakiau klebonijos scenos. Prieš  tai nuvažiavau pas savo krikštatėvį kunigą Vaclovą Aliulį, pasitariau. Nusprendėm nesekti Krėve ir nekritikuoti tam tikrų Bažnyčios tarnų poelgių, nejautrumo...Visų to laikmečio rašytojų kūriniuose skamba nerimo gaidelė: juos gąsdino fanatiška lietuvio meilė savos žemės lopui ir beribis egocentrizmas. Argi neaktulu? Tai tebenuodija mūsų tarpusavio santykius, nes trūksta idealų- švelniai tariant. Ir “Žentą” stačiau norėdamas susisiekti su tais idealais, kurie tuomet tik formavosi ir realizavosi Atgimimo išvakarėse; jokios Ezopo kalbos ten nebuvo. Panevėžiečiai buvo be galo šališki: “Girdėjom, kažką sukūrei, gal neblogai, bet neisim; po Miltinio nieko nepripažįstam”. Tokių žiūrovų ir dabar nemažai, o tada kas trečias taip replikavo.

 Regina Oraitė:- Ar pavyko prisikviesti Juozą Miltinį?

 Julius Dautartas:- Pasakė apie “Žentą”, kad spektaklis esąs vertikalus. Kalbėjomės visą naktį ir po mano “Trijų seserų”. Sakė tada, kad per visą gyvenimą padarė gal penkis gerus spektaklius, gal nė vieno, kad tie, kuriuos laikė geriausiais, praeidavo nepastebėti...Kai mano spektakliuose Šefas sukosėdavo, pasipildavo komentarai: kurioje vietoje ir kodėl? Buvo tarsi nematomas teatro vadovas. Tie garsieji jo kosėjimai sukurdavo siaubingą įtampą.

 Regina Oraitė:- Kaip jūs, vilnietis, jaučiatės Panevėžyje?

 Julius Dautartas: -Nors esam per maža tauta, kad skaidytumėmės į sostines ir provincijas, manau, kad Panevėžio teatrinis gyvenimas turi teisę savarankiškai egzistuoti. Ir netiesa, kad kultūriniai bruzdėjimai vyko ir vyksta sostinėje. Vilnietišką teatrą visą laiką gražiai formavo provincija. Argi nejaučiate jame iš kaimo atsinešto teatrinio suvokimo? E.Nekrošius- iš Šiluvos, J.Vaitkus- iš Kėdainių...Save aš suradau Panevėžyje. Rytais, kai tuščiose gatvėse nuaidi vienišo praeivio žingsniai, man malonu pasisveikinti su šlavėju. Nesakau, kad to negalėčiau padaryti Vilniaus senamiestyje- gal atrodytų net efektingiau. Bet Panevėžyje egzistuoja tam tikra ramybė, kuri man artima. Labai gerai suprantu skulptorių Henriką Orakauską- jis man tarsi gyvenimo gamtoje simbolis. Kupiškis šiuo atveju idealus miestukas kūrėjui. Viskas taip arti, kad bet kuri moterėlė gali ateit ir mest į tave akmenį: “Ot, keistuolis! Nieko kito nemoka, tik drožt...Berazumis Orakauskas šyspsosi dieviškai lengva šypsena- ką čia pakeisi! Dideliame mieste tikrai jam užeitų nenumaldomas noras tą bobulę supurtyt.

Baisiom grandinėm surakino mus civilizacija. Kiek nedaug turim menininkų, išaugusių  miestuose! Iš jų ne šiaip sau bėga turtingų valstybių piliečiai. Visi ieško galimybės ramiai gyventi. Mes kažkada tų galimybių netekome galingojo ministro Veličkos dėka: 7-ojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvoje buvo daugiau numelioruota žemių negu visoje tuometinėje Sovietų Sąjungoje. Kaip desperatiškai mūsų rašytojai tuomet kovojo dėl kiekvieno upelio, kiekvienos sodybos...Neskaitant rezistencijos, tai buvo antras galingas smūgis lietuvių tautos mentalitetui- neatsitiktinai žemių ir sielų melioracija vyko vienu metu. Mano tėvui ir mums yra tekę ginti mamos tėvoniją Suvalkijoj: kiek visokiausių komisijų, pirmininkų praėjo, kuriuos maitinom kiaušinienėm, girdėm samagonais, kad tik leistų išsipirkt tą namą! Dabar jame gyvena teta ir įdomaus likimo mano dėdė dramaturgas Juozas Montvila, kurį labai myliu. Pagal jo pjesę –“Gyvenimo geismas”, apie moterų, sergančių vėžiu palatą- buvo sukurtas aktualus ir geranoriškas spektaklis. Įvairūs klodai egzistuoja gyvenime ir kiekvienam atrakinti reikia vis kito kodo.

 Regina Oraitė:-Esat minėjęs, kad tuos kodus mums pasufleruoja vaikystė. Ką turėjot galvoje?

 Julius Dautartas:- Prisiminkit, ką vaikystėj išgyvendavom atsivertę Hauffo, Anderseno, Lindgren ar lietuvių liaudies pasakos knygas...Arba Čiurlionio reprodukcijų albumą...Kaip skirtingai visa tai mus veikdavo! Man, tarkim, įstrigo tas dešimtmetis, kai tėvukas rašė knygas vaikams. Kartais taip jautriai mums paskaitydamas kokią nors novelę. Mėgindavo nustatyti: veikia mus ar ne? Rašytojų namai, kuriuose augau, verti plunksnos- tokios kaip Trifonovo “Dom na naberežnoj”. Studijuodamas režisūrą jutau norą suprasti tikras autoriaus vidines inspiracijas: kodėl R.Gudaitis parašė “Kartas”, R.Granauskas “Gyvenimą po klevu” (pagal abu romanus esu režisavęs spektaklius).

 Regina Oraitė:- Atrodo, visus norėtumėt grąžinti prie knygos. Ar tikrai tai padaryti tikitės su Jūsų įkurto teatro “Menas” pagalba?

 Julius Dautartas:- Viliuosi, kad žiūrovas, pamatęs mūsų darbus, kiek pasikeis. Juk šnekam apie sielos dalykus, kuriam atsvarą kompiuteriams. Svarbiausia- spektakliuose nepamokslauti. Mano teatras- emocinės prigimties. Skiriamasis bruožas: stengiamės kalbėtis su žiūrovais, užmegzti dialogą tarp tėvų ir vaikų, kuris nesibaigtų ties teatro durimis. Mus dažnai nepagrįstai bara, kad spektakliai perdėm sudėtingi. Bet mes žiūrovą ruošiam įvairiam teatrui, juk esam drauge su “Keistuoliais” du profesionalūs teatrai vaikams Lietuvoje! Suvaidinam per metus daugiau nei po šimtą spektaklių, ir tai nėra paprasta, nes trupė nedidelė. Stilistiką mums diktuoja kamerinė teatro aplinka (maža žiūrovų salė, maža scena be įrengimų dekoracijoms ir be užkulisinės dalies). Aktoriai iš karto kuria po kelis vaidmenis. Ypač sunku mums rodyti stebuklus.

Laikas jau mūsų valstybei susivokti. Vis daugėja neemocionalių žmonių, kurie žino tik vieną vertę- pinigus. Tokie pravalgo jiems skirtą laiką šioje žemėje, o mes, teatras, tą laiką pratęsiam. Kas pagaliau nepriklausomą Lietuvą sukūrė- ir 1918, ir 1988 m.? Intelektualai! Paskui šalia jų atsistojo ir visi kiti.

Regina Oraitė:- Gal pats laikas pradėti galvoti, kaip sukurti infrastruktūras, kurios padėtų išgyventi menininkams- ypač kai kalbam apie kultūros decentralizacijos procesą.

 Julius Dautartas:- Menininkams nereikia išmaldos! Ne mes sugalvojom statyti šventyklas.

 Žmogui duota siela ir ją padeda formuoti ištisos institucijos. Pavieniui to nei teatras, nei literatūra, nei muzika padaryti nesugebėtų. Tik kartu! Dar svarbu- gal net visų svarbiausia- koks mokytojas mokys vaikus. Kelią į sielą nutiesti daug sudėtingiau, negu pastatyti namą- tegu nepyskta ant manęs statybininkai. Menas- tai politika. Kontaktą su visuomene ir aš turiu, tik nesiekiu valdžios, kaip politikai.

Verslo pasaulio žmonės padėjo materializuotis “Meno” idėjai- miesto savivaldybei nekainavo nei šio teatro remontas, nei įranga. Mano rėmėjai suprato, koks svarbus tokio- švietėjiško- terato atsiradimo faktas. Ir ne tik Panevėžiui; savo autobusu pasiekiam autokiausius kampelius, dažnai sutinkam vaikų, nė karto nebuvusių spektaklyje! O į provincijos kultūros namus vaikus iš aplinkinių kaimų susivežam patys, nes mokyklos neturi transporto...Ir tada mano aktoriai pajunta tylos, tvyrančios salėje, prasmę. Mėgėjų teatrai mažuose miesteliuose virsta profesionaliais kolektyvais- tai kylanti kultūrinio sąjūdžio banga. Daug senienų nušluos nuo žemės paviršiaus.

 Regina Oraitė:-Pagaliau per Kalėdines šventes atsipūsit?

 Julius Dautartas:- Kelias dienas žiūrėsiu į kamuolinius debesis. Vis nėr kada. Visas gyvenimas- kažkoks keistas bėgimas į vieną vasaros dieną arba žiemos spindėjimą...

 Regina Oraitė:- Ačiū už pokalbį ir darsyk sveikinu premijos už geriausią nacionalinės dramarturgijos kūrinio pastatymą (“Senojo gluosnio pasakojimai”) ir “Meno” penkerių metukų jubiliejaus proga.