Atskirta nuo šeimos, be ne nuo meilės

 Laikraštis “Lietuvos Žinios”

 

 

Regina Oraitė (Nuttall)

Janina Kalinovskaja tapo jau ne viena LŽ rašinio heroje (Nr.1- “Už visų ribų: septyniolikmetės nelegalės išpažintis”, Nr.5- “Malonės prašo negimęs”). Beveik prieš mėnesį Panevėžio moterų kolonijos kalinė pagimdė antrą dukrelę. Pirmąją- Veroniką- augina artimieji. Vėlyvą  rudenį Malonės komisijai Janina įteikė prašymą- kol kas jokio atsakymo. Malonės grupės konsultantė I.Jonušienė tada informavo, kad trūksta tik charakteristikos iš įkalinimo įstaigos, jog prašymas būtų svarstomas. Bet pasak Panevėžio moterų kolonijos viršininko pavaduotuojos auklėjamajam darbui Nijolės Vaitkutės, niekas iš Malonės komisijos dėl tokios charakteristikos nesikreipė... Janina turi viltį, kad biurokratinė mašina pagaliau pradės suktis.

 

Motinoms ir kūdikiams 

“O kai sueis dveji , ją iš manęs atims?”- vėl apsipila ašaromis Janina ir susigriebia: atiduos auginti namiškiams. Kalėti bus likę tik trys mėnesiai...

Į Panevėžio moterų koloniją ją atvežė prieš du mėnesius ir paguldė antrajame aukšte būsimoms gimdyvėms įrengtoje kameroje, kuri nuo kitų skiriasi nebent tuo, kad nereikia per dieną daug kartų aukštyn  žemyn lakstyti laiptais, miegoti keliaaukštėse lovose ir gyventi labai susigrūdus. Tą pačią dieną, nuėjusi pasiimti jai skirtų vaistų, Janina ant durų į koridorių pamatė užrašą: “Motinoms su vaikais”, lyg elektra nukratė kūną: “Nejaugi?!” Moterys patvirtino, kad čia pagimdžiusios kalinės pačos gali dvejus metus auginti kūdikius Vaiko ir Motinos skyriuje, arba, paprasčiau, kolonijos Kūdikių namuose. Janina tą akimirką lengviau atsiduso. Buvo girdėjusi, kad su kūdikiu leidžiama būti tik vieną parą, paskui jis, neklausiant niekieno sutikimo, atiduodamas į valdiškus namus.

Gimtyti į Panevėžio miesto ligoninę Janina jau važiavo be baimės- skausmų sakė bijojusi mažiausiai. Išgirdusi  pirmąjį dukrelės klyksmą ir medikų žodžius, kad mergaitė gimė sveika, puolė raudoti. Visą vakarą jautėsi labai laiminga ir užsimiršusi siekė savojo Andžejaus rankos, kuris tikrai būtų buvęs šalia, jei ne piktas įstatymas, vietoje jo atsiuntęs palydovę su racija, kas valandą perdavinėjusią žinias į kalėjimą.

 

Už ką 105 straipsnis?  

“Labai bijojau, kad išgyventi košmarai nepakenktų tam, kuris brendo mano įsčiose”,- prasitarė Janina, o prisiminusi mėnesį, praleistą Lukiškių kalėjime, pravirko net pasikūkčiodama. Ją badė pirštais kaip kokią ypatingu žiaurumu pasižyminčią iškrypėlę...Į kiekvieną mėginimą pasiteisinti, kad nieko nežudžiusi, net nebuvusi tą vakarą išėjusi iš namų, kalėjimo darbuotojai atšaudavo;” Tai už ką 105 straipsnį gavai, bjaurybe?” Kalėjimo ginekologė, jau  pirmą dieną ją apžiūrėjusi, pažadėjo vaistais sukelti priešlaikinį gimdymą, nes tokios šlykštynės kaip Janina gimdančios vien žmogžudžius. Todėl pirmą savaitę, pamačius seselę su švirkštu, apimdavęs siaubas: ar nesuleis tų, skatinančių priešlaikinį gimdymą? Janinos pareiškimų, kad ji norinti kūdikio niekas neklausė, protestuoti galimybių nebuvo.”Žinojau, kad nepasiduosiu, ir šaukiau, kad gimdysiu. Pagaliau ginekologė prisipažino nieko ir negalinti padaryti, nes septynių mėnesių embrionas tokiai operacijai  per didelis. Ir vis šaipėsi, kad jei būčiau atvežta keliomis savaitėmis ankščiau, padarytų tai manęs net neklausus”.

Kelionė traukiniu į Šiaulius vadinamajam karantinui Janinai įstrigo kaip nesiskaitymo su žmogumi įrodymas. Lydėję jauni sargybiniai kalines plūdo įvairiausiais žodžiais...Uždarydavo tualete, praeidami į akis purškė iš mažų balionėlių, nežiūrėdami, ar nėščia ar ne. Janinai pasisekė: šalia jos traukinyje sėdėjo medicijos sesuo. Viena nelaimėlė, “prisiragavusi” dujų, džiaugiasi , kad viskas gerai baigėsi, nors ir nėra tikra, ar dujos nepakenkė netrukus pasaulį išvydusiam žmogučiui. O jeigu ir taip- kas pagailės kalėjime gimusio invalido, kas aiškinsis apsigimimo priežastis?

 

Tiki Andžejumi ir jo meile  

Visą tą pragarą ištverti padėjo Andžejus ir labai dažni jo laiškai. Ir prisiminimai- kaip gera jiems buvo kartu. Šeimyninį gyvenimą pradėjusi penkiolikos, ji įsitikinusi, kad emociniai ir seksualiniai išgyvenimai tokiame amžiuje nė kiek  ne menkesni negu vyresnio amžiaus moterų. Esmė slypinti ne metuose. Svarbu , ar sutikai savo antrąją pusę, didžiąją gyvenimo meilę...Grynų jausmų, kaip ir visiškai švarių, nenuodėmingų žmonių, nebūna, mylintys visada bijo vienas kito netekti. Ypač kai sunku ištverti čia, uždarytai tarp storų mūro sienų. Janina, visai to nenorėdama, dažnai prisimena, kaip po teismo, jai lėmusio kalėjimą, nusikaltimo organizatorė, kadaise geriausia draugė Nadia, gyvenanti prabangiai laisvėje, buvo pradėjusi atakuoti  Andžejų. Žinodama, kad jo kūdikis jau spurda po Janinos širdimi, Nadiuša skyrė pasimatymus, viliojo susitikti.

Dar aštriau skamba Panevėžio moterų kolonijos Kęstučio Slančiausko žodžiai, kad per septyniasdešimt procentų laisvėje likusių vyrų kalinčių savo moterų nesulaukia...Ir negali jų kaltinti. Sugyventinio statusą turintiems, nesuspėjusiems įregistruoti santuokos (kaip ir Andžejui su Janina), ilgalaikiai trijų dienų pasimatymai neskiriami.

Per tas keliasdešimt minučių vos ne oficialaus susitikimo Janina suspėjo tik ašaromis aplaistyti draugo rankovę. Pamačiusi Andžejų iki skausmo pasigedo pirmagimės Veronikos, jau įpusėjusios antrus metukus. “Kai mane suėmė, jaučiau , kad išsiskiriu su ja visam jaikui”,- prisiminė. Tai buvusi ne nuojauta- pakrikę nervai. Vasario viduryje Andžejus žadėjo atvežti mergaitę  parodyti, jei bus šilčiau. Veronika rūpinasi visi kartu: jis, Janinos mama ir seneliai. Gyvenantiems vien iš pašalpų nėra lengva. Mergaitė neskiepyta, nepriklauso jokiai poliklinikai, jos nelanko gydytojai ar apylinkės medicinos seserys. 1995m. rugpjūčio 24-ają gimusi Veronika Vonsevičienė dabar neteko ir tų dokumentų, kuriuose ji įrašyta ištekėjusios moters pavarde.

 

500 Lt už malonės prašymą  

Janina pyksta ant advokatės, kuri pametė  tegu ir tokia pavarde išduotą mergaitės gimimo liudijimą,- be jo visai keblu. Stebisi, kad advokatei tų penkių šimtų litų, kuriuos nežinia kaip sukrapštė seneliai, buvę per mažai, kad parengtų tinkamą malonės prašymą Prezidentui. Janina sielvartauja, kad artimieji neturi pinigų nuvykti į Baltarusiją perrašyti Veronikos gimimo liudijimo. Ji net nenutuokia, kad dokumentai gali būti persiunčiami faksu. Kitaip suvoktų, kad kokiam valdininkėliui visai nesunku būtų susisiekti su Novogrudko miesto gimdymo  namais ir, neišeinant iš kabineto, tuos dokumetus gauti.

Įdomiausia, kad į šią istoriją neįsikišo tautinių mažumų atsovai. Bet gal ir jiems labiau nei žmonės rūpi valdžios kėde kvepianti politika.

Janina supranta, kad jei būtų negimdžiusi, o pasidariusi abortą, o taip daryti daugelis giminaičių  bei pažįstamų ir patarė, šiandien šimtą kartų mažiau turėtų problemų. Ji negalėjo žudyti negimusio kūdikio ir savo skaudžiu gyvenimu įrodė, kokios populistinės ir tuščios dažnai esti įvairios kompanijos. Nė vienas griausmabalsis oratorius, nė viena dorovingoji karitietė jos neaplankė, nepasiūlė nors menkutės pagalbos laisvėje likusiai ir Niekuo tapusiai pirmagimei. Ne vien Janina žino, kiek nėštumų yra nutraukusios paauglės; jos buvusi geriausia draugė irgi nusiteikusi prieš gimdymą, nors su vyrais gyvena nuo trylikos metų. “Man Andžejus pirmasis ir vienintėlis, ir aš jį labai myliu,- prisipažino Janina.- Abu vaikai gimė neplanuotai, bet jų žudyti nė vienam iš mūsų nekilo mintis”.

 

Gimus Veronikai Janina pradėjo kasdien melstis  

Prieš pusantrų metų Janina po ilgo laiko vėl apsilankė bažnyčioje. Su senele ten lankydavosi vaikystėje, tada išmoko lenkiškai melstis. “Sveika, Marija” kartoja dažnai, prašo globos bei užtarimo savo kūdikiams.

Dar tada, kai slapstėsi nuo policijos, priėjo išpažinties. Kunigas išbarė, kad neužkirto kelio baisiam nusikaltimui. Tikėjimas, kad viskas susitvarkys Dievui padedant, veikė raminamai, antraip būtų sunku išverti varovų apsuptos- su vienu jaunikliu ant rankų, o kitu krebždančiu įsčiose- patelės dalią. Malda Janinai tapo tarsi gelbėjimosi ratu. Ji ir neturėjo kitos išeities.

Moterų kolonijoje trečiadieniais pasirodančiam kunigui išpažinusi vis dažniau ją lankančias sunkias mintis, pasijuto geriau.

Kiekvieną vakarą, moterims išėjus į poilsio kambarį žiūrėti televizoriaus, Janina klaupiasi ilgai ir nuoširdžiai maldai. Meldžiasi už Veroniką, kad nesusirgtų, už Andžejų, kad nenustotų mylėjęs ir nepavargtų nuo vienišo gyvenimo, už tik ką gimusią, dar be vardo dukrytę. Už mamą, kuri nuo ašarų baigia apakti ir geruosius senelius. Už mažąjį broliuką ir trylikametę seserį, susirgusią tuberkulioze ir trečią mėnesį gulinčią ligoninėje. Už tėtį, prieš ketverius metus pradingusį be žinios, griežtai draudusį draugauti su Nadia.

Kai maldos žodžiai virsta lūpose nevalingai kartojamu žodžių srautu, Janinos mintys ima klaidžioti po Gudelių kaimą, esantį vos pusė valandos kelios nuo Vilniaus stoties. Iš po tirpstančio sniego po kelių mėnesių pradės kaltis pirmoji žolė, ir jie abu su Andžejumi, kaip ir pernai, eis apsėti savų  aštuoniolikos arų. Vešės daržai, jie uogaus ir grybaus, Andžėjus eis į mišką talkinti eiguliui, visai neblogai uždirbs, o sekmadieniais, kaip ir anksčiau, lepins Janiną pietumis. “Cepelinai, sriubos, padažai...ko tik jis nemoka!” Taip jau yra buvę. Gyvenant trise. Dabar- vienu daugiau. “Viskas bus gerai, tikėk, bus gerai”,- kartoja Janina ne kartą Andžejaus skaitytus žodžius. Ir čia pat sudejuoja: “Aš netikiu. Taip noriu ir negaliu patikėti”.

 

Nebaigtas sukti lizdas  

Iš zonos į gatvę lydėjusi seselė visą kelią stebėjosi, kam tokius vaikus kiša į kalėjimą. Per tuos penkiolika darbo kolonijoje metų visokių yra mačiusi, bet tokių, kad nuo ryto iki vakaro verktų, skaitydama laiškus, čiūčiuodama vaikelį, čia sutiko tik vieną kitą. ”Nei ji stiprių arbatų geria, nei rūko”,- stebėjosi medikė.

Apkaltino dar mane be reikalo puikią gėlių puokštę Janinai perdavus vien nuo “Lietuvos žinių”. Reikėję pridurti: ”Ir nuo prezidento- vietoj atsakymo į malonės prašymą”. Gal tai būtų suteikę vargšei viltį? Po tokio susitikimo lieka vien mintys apie tokios bausmės beprasmybę ir griaunamą jėgą.

Prieš kelias dienas Gudelių kaime savo namuose Andžejus turėjo pradėti remontą. Gal tai ir yra pati geriausia žinia? Apie tebešildomą nebaigtą sukti lizdą. Jame moters ir vyro oficialios jungtuvės ir dviejų dukterų krikštynos įvyks tą pačią dieną. Taip nubraukusi ašaras sakė Janina.