“Neišsižadėk tiurmos”

Žurnalas “Veidas”  1996/06/01

 

 

 Regina Oraitė (Nuttall)

 

Panevėžio moterų kolonija- tai ne Lukiškės

 

Bet kuri tai patvirtins. Bet geriau pacituosiu vieną iš galinčių palyginti:

-Lukiškės man primena kaimą, kur žmonės kaip gyvuliai uždaryti tamsiame, nevėdintame tvarte: visi suversti į vieną krūvą, nesvarbu, kokio sluoksnio, kokį nusikaltimą kas padaręs. Kaip liuobtis einantis prastas ūkininkas (geras paglosto gyvulį, pakalbina, pažiūri ar jis sveikas, ar gyvas) prižiūrėtojas atbarška su kibirėliais, atsainia ranka jovalo įkrečia...Ten vienintelis įvykis- pusryčiai, pietūs, vakarienė. Jais matuodavom laiką. Perpildytoj kameroj paromis nebūdavo kur atsigult, tik sėdėk per dienas naktis, kartais tiesiog ant dvokiančios išvietės skylės. Didžiausias gyvenimo blogybes jaučiuosi atpirkusi tais juodžiausiais metais Lukiškėse, nors visus metus pralaikė be teismo...Daug žmonių, prižiūrėtojų vadinamų vien šlykščiausiais žodžiais, mano akyse mirė, kraujavo, duso...

 

Laukdama, kada atveš į koloniją, apie kurią kažkada buvau mačiusi nespalvotą filmą. Žiūrėjau, pamenu, atsainiai, nes tikrai nemaniau, kad kada nors čia atsidursiu. Įstrigo fragmentai, filmas man pasirodė labai keistas...

Prieš atveždami į Panevėžį dar kelias paras paliko vadinamajame karantine- Šiaulių kalėjime, kuris labiau panašus į landynę: visos su maišais, krepšiais, nei kur prisiglaust, nei kur nusipraust. Zoologai ten galėtų įkurti laboratoriją: įvairiausių rūšių ir veislių šliaužiojančių, ropinėjančių, skraidančių gyvių, niekur iki šiol nematytų,- ištisos armijos!

Bet Panevėžyje man nušvito ir akys, ir dangus. Nusiprausiau, susitvarkiau. Neįsivaizduojat, ką reiškia prie nevalyvo gyvenimo nepratusiai moteriai mėnesiais nesiprausti. Lukiškėse žmogus nelaikomas žmogumi – nesvarbu, ar bus nuteistas, ar sėdi tik iki teismo ir po jo bus paleistas.

O čia, beeinant į komisijos kambarį, viena darbuotoja taip švelniai, užjausdama paklausė:”Ar žinot, kur papuolėt?” Suprantat, visus metus su manimi niekas nebuvo taip kalbėjęs. “Žinau” ,- atsakiau ir pradėjau verkti. Tik paskui susipažinau su ja- mūsų psichologe. Nesitikėjau tokio kontrasto, nebuvau jam pasiruošusi. Atvažiuoji nusikaltusi, o į tave kreipiasi kaip į žmogų – tai labai daug. (Verkia.) Ne vieną dieną galvojau; kur aš papuoliau- gal į rojų? Čia bendravimas visai kitoks, aš jaučiu tų vadinamųjų prižiūrėtojų moralinę paramą.

“ Mes stengiamės, kad moterys užmirštų esančios kolonijoje”,-sako viršininko pavaduotoja Nijolė Vaitkutė.-Negrūmojam pirštu: kaline, žinok savo vietą! Stengiamės, kad skaitytų, mūsų darbuotojos net iš namų atneša knygų, nes negaunam tiek pinigų, kad galėtume, kiek reikia nusipirkti. Stengiamės, kad išmoktų buityje reikalingų įvairiausių darbų. Daugelis naujokių nesugeba nei valgyt pagaminti, nei mašina skalbti. Dabar jau turim modernią užsienietišką skalbimo mašiną, norinčias apmokysim.

Mūsų viršininkas- tikras novatorius. Jei kur nuvažiuoja, stengiasi kiek  galima daugiau sužinoti, rūpinasi, kaip tai pritaikyti. Jo žodis tėviškas, kaip šeimoj: griežtas, bet gera linkintis. Darbuotuojams neleidžia dirbti valdiškai, kiekviena turim būti širdinga auklėtoja, atsisakyti mokytojiško tono. Reikia stengtis suprasti, o ne smerkti. Prisikabinti galima ir prie stulpo.

 --Įkvepiantis ir mums visai priimtinas Danijos pavyzdys,- sako kolonijos viršininkas  K.Slančiauskas.- Vieninteliame užsienyje tebuvau, tai negaliu užmiršti. Ten Rokiškio ar Kupiškio dydžio miestelyje gyvenančio nusikaltėlio niekur neišveža, kad ir aštuonis metus gavęs jis sėdi čia pat, priešais vietinės policijos langus. Dienomis eina dirbti viešųjų darbų, be to, nenutrūksta ryšiai su sava šeima, giminėmis. Kamera dalijasi su kokiu kitu kraštiečiu, ir jie abu neskatina vienas kitam noro tapti dar didesniais nusikaltėliais. Greičiau atvirščiai, nes jų šeimos taip pat viena kitą pažįst ir bendrauja. Išgirdusios tai zonos moterys tikrai palinkėtų: kad tie žodžiai nueitų Dievui į ausį!

...Kalėjime yra koplyčia, kurioje kartais sunku visoms išsitekti. Monsinjoras Juozapas Antanavičius ne vienos širdyje sugebėjo įpūsti dieviškąją kibirštį. Religinis auklėjimas būtinas, nes, kaip prisipažino ne viena kalinė, ankščiau, ji niekada nesusimąstydavo kas yra nuodėmė.  Šventiškai atrodo ne vien koplyčia, iššveista, iškaišyta gėlėmis, prižiūrima moterėlių su ant akių užsmauktomis skarelėmis. Kartais išpuošiamas ir svečių kambarys, na, tarkim, kai viena iš nuteistųjų susiruošia tekėti...

tęsinys................

(pabaigą surasiu vėliau)