“Neišsižadėk tiurmos...”

Žurnalas “Veidas”  1996/05/25

 

Regina Oraitė  (Nuttall)

 

Panevėžio moterų kalėjime, raštuose vadinamo pataisos darbų kolonija, administracijos pastatas, nukabinėtas siuvyklos, kavinės ir kitokiomis iškabomis, yra visai šalia Juozo Balčikonio gimnazijos. Vėjo gūsis dažnai atpučia pertraukos klegesį, pamokos pradžią ar pabaigą skelbiančio skambučio fragmentą, arogantiškai gatve prašūkaujančių paauglių užkoduotą žargoną...Kad tai išgirstum zonoje, reikia labai įtempti ausis, ir gali būti, jog kartais išgirsti vaizduotės, o ne gatvės sukurtą triukšmą. Už devynių vartų, užrakintų devyniomis spynomis ir saugomų devynių sargybinių, kai kurių kalinčiųjų klausa taip išlavėja, kad jos kartais nugirsta, kad dedasi jų namuose...kitame Lietuvos pakrašty...

 

Apie tą, kurios kojos remiasi į patį dugną ir kuri nebesitiki iš tos duobės išsiropšti 

Emilija C.(vardas pakeistas) sėdo už tai, kad mėgino iš parduotuvės išnešti maisto produktų už šešiasdešimt kelis litus. Nepavyko prasmukti (deja, ne pirmą kartą!) su užsimokėjusiųjų srautu. Krepšelyje buvo apelsinų sulčių, cikorijos salotų, riešutų, razinų, šaldyta višta...Visko, kuo gydytoja patarė maitinti melsvai nublyškusį jaunylį, jau pusmetį nemačiusį sotesnio kąsnio ir sergantį kraujo liga.

“Sotūs ponai niekada nesupras, ką jaučia motina, negalinti papenėti alpėjančio iš bado ir karščiuojančio mažylio,’ sako ji.- Ką reiškia su paliegusiu kūdikiu ant rankų diena dienon eiti ieškoti auklės, slaugės ar išviečių valytojos darbo, tegu už patį mažiausią atlyginimą. Savo piniginėje niekada nebūčiau suradusi tokių pinigų. Eilinio priėmimo metu bet kurioje valstybinėje įstaigoje suvalgoma šimtus kartų daugiau ir brangesnių valgių...O mano sūnelis miršta iš bado...Taip norėjau nors kartą jį pamaitinti! Jis vis tiek nebūtų pasveikęs, nes iš labdaros mes negaudavome visų reikalingų vaistų”.

Policijos Emilija laukė parduotuvėje, pardavėjoms be perstojo aikčiojant, kaip tokia graži ir taip padoriai atrodanti moteris drįso vogti!...Laukė, netikėdama, kad žmonės jos nesupras, kad teisėjai bus tokie beširdžiai. Sunkinančia aplinkybe, ko gero, virto ilgai nemokėti mokesčiai už butą ir komunalines paslaugas.

... Prieš kelias savaites suradau ją mažame Aukštaitijos miestelyje, malkinytėje su krosnimi ir elektros lempute palubėje. Geri žmonės priglaudė trumpam su vyresniuoju sūnumi- kurį laiką sėdėjo kalėjime, tiesa, neilgai, mirė mažylis, “nuplaukė” butas, anksčiau negirtuokliavęs vyras pragėrė paskutines jos  ir vaikų drapanas. Dabar gauna šiokio tokio maisto už pagalbą mažame ūkelyje – šeimininkai, neturintys nė vieno atliekamo lito, puikiausiai išsiverstų be jos.

Baisi tikrovė grubina širdis, suodžiais apneša tyriausio kūdikio sielą. Glausdama prie savęs vienuolikmetį Mantą ji kalbėjo mažai, tik žiūrėjo tokiomis siaubingai liūdnomis akimis! Prie vartelių, jau išlydėdama, apsiverkė. Sūnus prisipažinęs, kad jai kalint jį “globoję” dėdės liepdavo nuogai nusirengti ir su jais gulėti. Už tai duodavo pinigų ir skanumynų. “Kas iš jo dabar išaugs?- virpančias rankas grąžė Emilija.- Dažnai sapnuoju, kad jie sužinojo, kur mes, ir ateina sūnaus- štai dėl ko bastomės iš vieno pakraščio į kitą. Nėra kam mūsų apginti. Jau metai jokios žinios negaunu iš vyro, iškeliavusio į Rusiją”kalti” pinigų. Ar galiu aš,vagilė, kreiptis į policiją?”

Emilijos išsilavinimas- nebaigtas aukštasis. Niekada negirtuokliavo, nevartojo narkotikų, kalėjime pradėjo rūkyti. Dabar mėgaujasi ant šaligatvių surastais “kancarais”, kuriuos rinkdama nebesijaučia nejaukiai. Įsivaizduoja esanti visuomenės katilo dugne (socialine prasme) ir neturi menkiausios vilties pakilti.

Svajoja tortu su žiurknuodžių įdaru pavaišinti sūnų ir pasivaišinti pati, tik niekaip nesukrapšto pinigų tam”tortui”.

Kai užsiminiau apie Caritą, krūptelėjo:”Ten be pinigų ar be protekcijos geriau neiti! Porą kartų buvau. Beviltiška, kaip ir pašalpą iš valstybės išplėšti”.

Kolonijos viršininkas žino šimtus panašių istorijų, gal todėl nė vienos kalinčios moters net mintyse nesmerkia

Viršininkas Kęstutis Slančiauskas nelinkęs analizuoti teisėjų sprendimų:

--Ne aš vienas, o visas mūsų kolektyvas mano, kad nesvarbu, už ką ir kelintą kartą moteris teista, svarbu kaip ji elgiasi čia.

 

 

Ilgametė darbo praktika patvirtino, kad geriausia visas nuteistąsias vertinti vienodai, nepriklausomai nuo padarytų nusikaltimų. Jų tikslas- greičiau iš čia išeiti, ir įstatymai suteikia joms kai kurių galimybių. Jei moteris normaliai elgiasi, t.y. laikosi visuomenėje priimtų bendravimo taisyklių, tai atbus tik pusę jai priteisto laiko, o jei turi vaikų iki septynerių metų- tik trečdalį. Du trečdaliai taip išeina anksčiau.

Kodėl aš turėčiau jas smerkti? Taip "svietas surėdytas", kad kalėjimai statomi nuo neatmenamų laikų, matyt, jie reikalingi, jei visam pasauly egzistuoja. Dievulis davė ir tokį kontingentą. Gal nelaimingos atkeliauja...kai kurias, beje, net tenkina toks gyvenimas.

 

Skaudžiausia, kad po trejų metų, praleistų čia, moterys praranda ne tik šeimyninius, bet ir socialinius ryšius

Nemanau, kad jas reikia taip teisti už vagystes- kas kita sunkūs nusikaltimai. Visuomenė gali manęs nesuprasti: sakys- kaip čia dabar, juk apsivogė...Visuose Lietuvos kalėjimuose vagys sudaro pusę nuteistųjų. Vieno išlaikymas per metus kainuoja kelis tūkstančius litų. Matyt, esam labai turtinga visuomenė.

Mano nuomone, vagių ištiesinti kalėjimas negali, juk čia susirenka publika, "išprususi" negatyviuose darbeliuose. Ir kai mes į vieną vietą suvežam iš visos Lietuvos surinktus "specialistus", kuriam nusikaltėlių universitetus su visais fakultetais.

Moterims dar blogiau. Septyniasdešimties procentų įkalintų moterų vyrai nesulaukia- smerk nesmerkęs, bet jos nebegali grįžti į šeimą, dažnai neturi net kur galvos priglausti. Butas būna parduotas ir popieriai be priekaištų sutvarkyti. Kaip į gyvenimą sugrąžinti gatvės purve skęstančius vaikus? Pirmas savaites ji kenčia, motiniškai pasiilgusi, pilna vilčių įsidarbinti, globoti vaikus, bet...bėga mėnesiai, darbo vis negauna, vaikų aprengti, pamaitinti nebepajėgia...Belieka vienintelis darbdavys- suteneris arba vienintelis- kišenvagio- amatas. Štai tada į galvą pasibeldžia klastūnė mintis: "Kalėjime buvo visai neblogai, pinigų neturėjau ir nereikėjo...Vaikams padėti niekuo negaliu, užaugs ir taip...į palydoves nebetinku, o senatvės ar pusiau senatvės gyvenimą galiu ir kalėjime nugyventi".

Belieka visiems matant nueiti ir ką nors paimti iš parduotuvės ar iš kaimynės, o kadangi jau buvai teista, tuoj būsi grąžinta atgal į koloniją.