“ Aš tave labai labai...”

 Laikraštis Šeimininkė  

 

Regina Oraitė (Nuttall)  

 

Panevėžio teatras “Menas”, gruodžio pabaigoje atšventęs savo penkerių metukų gimtadienį, vaidinęs atokiausiuose Aukštaitijos užkampiuose, neseniai “Kiemo istorijas” parodė Moterų kalėjimo įnamėms. Aktoriai, aišku, baisiai jaudinosi, o iš kalėjimo administracijos darbuotajų išpešta žinia, jog nuteistosios bibliotekoje meilės romanus ryja, bet žiūrėti itin mėgsta ne melodramas, o kovinius filmus... įplieskė diskusiją: “gal paspausti” kiemo vaikų peštynių sceną?!” Artistų ginčus nutraukė į kambarėlį su apmusijusiu veidrodžiu- neva “grimo” – įpuolęs spektaklio režisierius (ir “Meno” įkūrėjas) Julius Dautartas ir suplojęs rankomis: “ Jau! Žiūrovų salė pilna!”  

Palei sieną veidu į nuteistąsias įsitaisęs režisierius akies krašteliu fiksavo moterų reakcijas; jam, turinčiam vilties salėje sėdintį...keisti savo rodomais darbais (ir drįstančiam apie tai garsiai pranešti) kontaktas su auditorija labai svarbus: “Stengiamės nepamokslauti, kalbėtis su žiūrovais... Deja, vis daugėja neemocingų žmonių, žinančių tik vieną vertybę- pinigus. Tokie pravalgo jiems skirtą laiką Žemėje, o mes, teatras, tą laiką pratęsiam”,- yra sakęs viename pokalbyje.

Pratęsto, sugrąžinto ar pašnibždomis pažadėto rytojaus laiko tema visada skaudžiai ir itin aktualiai skamba čia, tarp raudonų mūro sienų. Nuo visuomenės izuoliuotas žmogus gyvena specifinį, uždarą zonos gyvenimą, kuriame sentimentalumą įprasta prilyginti silpnumui. Gal todėl didesnė dalis moterų, žiūrėdamos į Motiną nutįsusiu chalatu, su cigarete rankoje (akt. V.Juzonytė) už plaukų tąsančią savo beįsimylintį sūnų (akt. S.Stakelė), kietai sučiaupė lūpas:”Čia ne apie jas”. Bet po žodžių “Paprašyk, kad tavo tėvas man gražų laišką parašytų...” ant tų kietai sučiauptų lūpų riedėjo ašaros.

“Kai užaugsiu, išeisiu į mišką ir draugų neturėsiu- niekada negrįšiu namo!” “Kodėl?” “Toks mano ateities planas!” Salės durys  veriasi ir pro jas į koridorių sprunka raudą tramdanti susikūprinusi figūra...Niekur kitur, matyt, frazė apie skanią skanią vakarienę ir prieš ją su muilu plaunamas rankas nenusiristų įeletrintu kuždesiu. Ne visoms atimtos motinystės teisės, ne visos prieš čia pakliūdamos, lyg grybai sporas barstė vaikus po pasaulį. Daiva Kunskienė, septyneriems metams kalėti nuteista už penkiametės dukros žiaurų sumušimą, trynė drėgnas akis: “Visas spektaklis man kaip peilis į širdį”. Bibliotekos (kalėjimo) vedėja Gražina Krištopaitienė paliudijo vieno pasimatymo metu dabar jau septynmetę Samantą tariant:”Aš mamytę labai labai myliu; tada ji buvo pikta, man jos reikia”. Užsienyje moterims skiriamos ne tokios ilgos bausmės. Nuteistosios išlaikymas kas mėnesį mūsų mokesčių mokėtojams kainuoja po septynis su puse šimto litų. Juos būtų galima panaudoti prasmingiau- kad ir švietėjiškoms lavinimo programoms remti. Pasak J.Dautarto, tai ypač aktualu šiandien, kai formuojasi dvi kultūros: intelektualioji visuomenės dalis ir asociolioji, užprogramuotos viską naikinančiai konfrontacijai. Tai kova už mąstantį žmogų. Didesnė mūsų visuomenės dalis, režisieriaus įsitikinimu, gyvena instinktais, fetišizuoja fiziologinių poreikių tenkinimą. Tokie piliečiai, nelabai kuo tesiskirdami nuo beždžionės, naudojasi (deja!) visais žmogui priklausančiais postulatais: konstitucinėmis teisėmis ir t.t.

Tai akmuo ne į nuteistųjų (arba ne vien į jų) daržą. Emocingo žmogaus privalumas- jis turi galimybę pasikeisti; jei tik visuomenė jo neatstums ir neatims iš jo alternatyvos (turėti kuklią pastogę, minimalų gyvenimo šaltinį).

Tinkama vieta prisiminti prieš metus (niekas juk nepasikeitė!) kalbintą kalėjimo psichologę Nijolę:

--Neįvardijant konrečiai, visos tos moterys- atstumtosios. Didesnė jų dalis malonybiniais vardais”Irute, Laimute” pirmą kartą buvo pavadintos čia, kalėjime. Kai pažinties pradžiai naujokėms pasiūlau asociatyvų verbalinį testą, tai skaitydama atsakymus nuolat šiurpstu. Toje lapo pusėje, kur prašau išvardinti gražiausius vaikystės prisiminimus (net pasufleruoju: gimtadieniai, regsėjo pirmosios) paprastai būna tuščia. Užtat išvardyti patiems baisiausiems dažniausiai  pritrūksta vietos.... Jos nemyli savęs- štai kas baisiausia. ”Aš negraži, neturiu darbo, nieko neverta, neturėjau vaikystės...” Mes ir pradedam nuo to- nuo mokymosi mylėti save. Padedu veidrodyje kiekvienasi pamatyti gražias akis, lūpas ar  šypseną...Kalbant apie nusikaltimą, visą laiką reikia turėti galvoje sąlygas, kuriose jis brendo ir kaip įvyko. Tuomet ir pamatysim, kad tai neatsitinka be aplinkinių poveikio, tam tikro neakivaizdaus jų dalyvavimo.

 

Namelis baltas

Langelis juodas,

Vaikšto žmogelis,

Mažas kuprotas...

 

Net keista, kad taip rimtai suaugusių žmonių auditorija gali klausytis paprastutės dainelės! Statistika liudija, kad per 70 proc. grįžtančių vyrai laisvėje nesulaukia – buvusiuose namuose šeimininkauja kita arba tie namai giminių, šeimos narių jau būna privatizuoti, perleisti kitiems...Esu užrašiusi  prieš tai už vagystę sėdėjusios nuteistosios pasakojimą, kaip ji, vos išėjusi į laisvę, nusmeigė patėvį, iš varžytinių pardavusį jai močiutės po mirties paliktą butą (Šiauliuose) ir neketinusį net atsiprašyti.

 

Namelis juodas...

 

Nutylėtų epitetų “Aš tave labai labai labai... Tu labai labai labai...” dainele baigėsi spektaklis kalėjime. Žodžiais, kurie garsiai laiku neištarti griauna gyvenimus, gimdo nemylimus vaikus... Moterų kalėjime šiandien jau sutiksi motiną, dukrą, marčią ir net močiutę- tą burtažodį ignoravusias ištisas šeimas. Gerai, kad jį pavasarėjant į uždarą kalėjimo erdvę atvežė  ir paleido “Meno” aktoriai. Nors iš jų lūpų, nors dainoje...”Aš tave  labai labai...”