Visa, kas už tų raudonų kalėjimo sienų, atsinešta iš visuomenės

Žurnalas Šeima 1995m. ruduo

 

R.Oraitės nuotr. iš ciklo "Laukimas". 1998.

Regina Oraitė  (Nuttall)

Į Panevėžio moterų koloniją atėjusi pakalbinti vaikažudžių (“kas jus privertė tai padaryti?”) “įstrigau” kalėjimo psichologės kabinete. Nė viena tuo apkaltinta ir čia atliekanti bausmę moteris nepanoro šia tema šnekėtis. Į “zonos” kiemą pravertas langas, užkabinamas kabliuku, cypavo ant sienų vyrių, o vėjo gūsiai, judindami užuolaidas, dvelkteldavo ne gaivia vėsa, o kvapą užimančiomis neregimomis izoliatorių dulkėmis. Pro tą langą norėjosi atlapoti kitą- anapus sunkių metalinių vartų su iš sargybinio posto valdomu užraktu. Penkerius metus pro juos į darbą vaikščiojusi psichologė prasitarė, kad išprotėtų, likimo pasmerkta keleriems metams tarp šių sienų.

Kalbėjomės paskutinę jos darbo savaitę kolonijoje. Garsiai neįvardijusi savo apsisprendimo priežasties, ponia Nijolė tarsi padėjo daugtaškį, kuriame tilpo asmeninis noras pagelbėti ir jį traiškantis negatyvus visuomenės požiūris į kalinę. Kai kuriose užsienio šalyse iš kalėjimo išėjusioms moterims suteikiama paskola, laikina pastogė, darbas. Pas mus jos po kelių ar keliolikos bausmės metų išmetamos “į niekur”. Įteikus kaip išmaldą kelis litus bilietui pigiausiu autobusu iki buvusių namų, kuriuose greičiausiai šeimininkauja kita,- per septyniasdešimt procentų grįžtančių vyrai nesulaukia.

Be pinigų, pastogės, darbo...Kiek naktų galima nakvoti stotyje? Jei dar su vaiku ant rankų? Gal kažkas pakvies užeiti ir tas kažkas tikrai bus ne socialinis darbuotojas. Atsilygti už tokį”vaišingumą” bus įmanoma tik dviems būdais: savo kūnu ar kokia kita”paslauga” (nusikaltėlių pasaulyje netrūksta išradingumo ir egoizmo). Yra ir trečias kelias, kurį ne viena pasirenka sąmoningai- grįžti atgal į koloniją. Tereikia visiems matant apsivogti. Kalejimas tokioms tampa antraisiais namais, kurių joms laisvėje nelemta turėti.

 

--Jūs, p.Nijole, daug bendravusi su žiauriausius nusikaltimus padariusiomis moterimis, jų kažkodėl nesmerkiat...

--Ar ne per dažnai imamės teisėjo vaidmens? Kažkiek metų nelaisvėje išbuvusį žmogų paskui dar kaltinam visą likusį gyvenimą...Ar aš galiu jaustis teisi, nieko jam nepadėjusi, tegu netiesiogiai?  “Va, kokia ji! Vaiką nužudė! Visą gyvenimą liks vaikažudė!” Pagaliau teisėjai dažniausiai ir būna tie, kurie patys daug pridaro.  

Kalbant apie nusikaltimą, visą laiką reikia turėt galvoje sąlygas, kuriose jis brendo ir įvyko. Tuomet ir pamatysim kad tai neatsitinka be aplinkinių poveikio ir tam tikro neakivaizdaus dalyvavimo.

 

--Esate linkusi nusikaltimo bendrininkais laikyti šeimas, kuriose nuteistosios augo, mokyklas, kurias lankė ir t.t?

--Viską atsinešam iš vaikystės. Kūdikis, iki metų nepatyręs motinos šilumos, psichologinio saugumo (tai jam ypač svarbu!), jau užkoduojamas estafetės būdu tai perduoti savo vaikams. Sausas, laiku pamaitintas, šiltai užklotas dar nereiškia, kad neatstumtas. Neįvardijant konkrečiai , visos tos moterys- atstumtosios.

Didesnė jų dalis malonybiniais vardais “Irutė, Laimutė” ir t.t pirmą kartą gyvenime pavadintos buvo čia, kalėjime.

Kai pažinties pradžia naujai atvežtosioms pasiūlau asociatyvų verbalinį testą, tai skaitydama atsakymus nuolat šiurpstu. Toje lapo pusėje, kur prašau išvardyti gražiausius vaikystės prisiminimus (net pasufleruoju: gimtadieniai, rugsėjo pirmosios), paprastai būna tuščia. Užtat išvardyti patiems baisiausiems dažniausiai pritrūksta vietos...

 

--Šiandien nereikalingumo, nevilties jausmas, apėmęs motinas, tikriausiai neišvengiamai bus perduotas dukroms? Ar tai nereiškia, kad padaugės vaikažudžių, vyražudžių? Į girtuoklystės liūną klimpsta ištisi kaimai, dar vakar buvusios pavyzdingos šeimos.  

--Ne kiekvienas vaikas turi asmeninę vertybinę orientaciją, gautą iš šeimos. Reikia, kad būtų labai stipri namų dvasia- stipri, negandų nepalaužiama motia. Svarbiausia, kad vaikui būtų ką perimti. Aš irgi auginu dukterį. Ir dėmesio jai, atrodo, skiriu, bet kartais sulaukiu tokių reakcijų! Gal dėl to, kad mes kasdien beveik devynias valandas praleidžiam darbe, o vaikai tą  laiką mokykloje, gatvėje... Tai juk irgi atitinkamą įtaką daro. Be to, vaikas pastebesnis, negu mums norėtųsi. Pirmokas, tėvo mokomas būti geru, bet matantis, kaip šis muša motiną, tiesos eis ieškoti kitur, ne namie. Tarp nusikaltusių yra daug demonstratyviai  užguitų vaikystėje. Ar ne dažnas reiškinys šiandien: “Ir taip sunku pragyventi, o dar tave turiu išlaikyti”. Taip žalojama vaiko psichika.

 

--Psichoanalitikas Ė.Fromas nuteistąsias gal panašiai teisintų. Jis tvirtina, kad “įvaryta į kampą”(šeimoje, visuomenėje) moteris tampa agresyvi. Jūs kalbat tarsi krikščioniškam atlaidumui kviečiantis kunigas.  

-Manau, kad kunigai ir psichologai atlieka panašią paskirtį. Tik vieni daugiau religiniame, kiti – moraliniame lygmenyje. Nors tai yra susiję. Kunigas atėjęs gali pasakyti: “Tu vaikeli, darai nuodemę, elgiesi blogai. Ryžkis jos atsikratyti”. Aš nežinau, kaip jai pasakyti elgtis gerai. Man svarbiausia, kad pati pamatytų, suprastų save. Jei pamato, suvokia- kiekviena pagal savo intelekto lygį įvertina...Tada supranta, ko jai trūko.  

Bet ir vėl: ko trūksta ji, tarkim, suvoks. Bet tą “trūkstamą” iš kur paims? Juk jei moteris jaučia vyro meilę, tai jos gyvenimas iš karto tampa kitoks. Įprasminamas. Paprastai nuo to ir pradedam savo pokalbius. Kad buvo per lengvai prieinamos. Ta meilė, kurios siekė, ir tie būdai, kaip siekė, deja, buvo tokie, kad bet kuris “pamylėjęs” turėjo teisę palikti. Ir norėdama įveikti tą nuoskaudą, ji ieškodavo kito, tapdama, nuteistųjų žargonu kalbant, “paimama kiekvieno”.

 

--Ir nejaučia tokių santykių amoralumo?  

--Jos nemyli savęs- štai kas baisiausia. ”Aš negraži, neturiu darbo, nieko neverta, neturėjau vaikystės.” Mes ir pradedam nuo to- nuo mokymosi mylėti save. Padedu joms veidrodyje pamatysi savo gražias lūpas, akis ar šypseną. Kolonijos pediatrė didžiąją savo laiko dalį praleidžia mokydama čia pagimdžiusias nuteistąsias mylėti savo vaikus. Nesvarbu, kad trečią ar ketvirtą. Nepatyusioms motiniškos meilės muo lopšio, neaišku, kas tai yra. Jos tiesiog nežino,  kaip mylėti tą vaiką, kaip jį pagimdžius prižiūrėti. Moralinių vertybių žlugimą visuomenėje liudija gausėjantys žiaurūs nusikaltimai, kuriuos padaro moterys. Visa, kas už tų raudonų kalėjimo sienų, yra atsinešta iš visuomenės. Nusikaltimas juk nesugalvojams per vieną vakarą atsisėdus virtuvėje. Skurdas, veiklos, pasirinkimo nebuvimas padaro savo.

 

--Jūs siūlote visuomenei keisti požiūrį į kalinius ir kalėjimus?

- Vakaruose jis tikrai kitoks. Nuo jos – to požiūrio – daug priklauso. Represinėmis priemonėmis suaugusio žmogaus nepakeisi. Kiek galima bijoti policijos? Du tris mėnesius. Paskui baimė virsta agresija. Reikia kitokių sąlygų, reikia pasitikėjimo. Tolerancijos ir pagalbos kalėjusiai moteriai. To stoka gal ir nebuvo visų vaikų nužudymo atvejų motyvas, bet daugelio tai tikrai. Pagaliau ką teisiančioji visuomenės dalis yra padariusi, kad metorims, išėjusioms iš kalėjimo, būtų įmanoma “įsikabinti” į gyvenimą? Turintį problemų žmogų visada esame linkę “nurašyti”. Mums alkoholikai ir narkomanai- baisūs žmonės, kurie iš neturėjimo ką veikti geria ir leidžiasi narkotikus. Vakariečiai suvokia, kad tai siaubinga liga, kaip TBC ar vėžys. Juk tie žmonės ir vagia tam, kad nusipirktų narkotikų.

 

--Narkomanų   yra kolonijoje?  

--Moterų, vartojančių narkotikus, yra. Ne tiek jau daug, bet jų procentas didėja. Bet kuri izoliacija skatina tokį poreikį. Jis ypač stiprus išėjus į laisvę, kur joms be galo sunku adaptuotis. Galvoja: “Pavartosiu tik porą kartų, kol apsiprasiu, kol susitvarkysiu”. Taip ir įklimpsta. Susidaro įspūdis, kad kalėjimas padarė narkomane. Tai daugialypė problema. Ypač toms, kurioms moralės, atsakomybės, ištikimybės sąvokos ir šiaip neegzistavo.

 

--Ar tos moterys vertina ištikimybę?  

-Sunku apibrėžti. Jų kitokia vertybinė orientacija, iškreipta. Labai pragmatiškai, susiaurintai suvokiami kai kurie dalykai. Paklaustos tvirtina norinčios ištikimo vyro, tik nesuvokia, kad čia negali būti rinkos santykių: aš tau būsiu tokia, jei tu man būsi toks. Būsi ištikima tik tuo atveju, jei iš esmės suvoksi, kas tai yra. Jausmas vyrui, kurį myli nuteistoji, čia kalėjime, ypač sustiprėja. Bet ir toks ribotas jų ištikimybės poreikis dažnai patiria nesėkmę. Viską vėlgi lemia aplinka, šeimos tradicijos. Sugyventinis, kurį turėjo prieš atsidurdamos čia, neturi galimybės atvažiuoti į ilgalaikius pasimatymus(įstatymas tai leidžia tik pase įrašytam vyrui). Kuris, o dar iš asocialios aplinkos, lauks mylimosios 2-3 metus? Tuoj pat ją iškeičia į kitą.

 

--Todėl išėjusios į laisvę taip trokšta “atsigriebti”?  

-Sėdėjusios pirmą kartą išeina trokštančios saugumo. Kalėjimas- ne jų gyvenimo būdas. Išeina su atgaila, kaltės jausmu už iš šeimos atimtus metus. Tokių sugrįžta nedaug.

Kita kategorija- recidyvistės, paprastai grįžtančios po pusmečio. Kas yra recidyvas? Sugebėjimas prisitaikyti prie gyvenimui netinkančios aplinkos.

 

--Kalbama, kad čia būnant keičiasi seksualinė orientacija ir jos gali “mylėtis” tik su moterimis. Ir tą galite paaiškinti?

--Moterų  prievartos faktų kolonijoje tikrai nėra. Bet tarp jų ryškiai vyrauja tos iš asocialių šeimų, “karštos”, nekvaršinančios sau galvos, kas moralu, kas ne. Įsivaizduokite štai tokias atskiras, izuoliuotas. Jos neturi vyro, įrašyto pase, pasmerkiamos 3 metus kalėti be ilgalaikių paimatymų. Savo lytiniam instinktui jos negali įsakyti “tu dabar sumažėk, nes aš esu nuteista”. Su instinktais iš viso sunku kovoti. Tai paaiškinimas populiariai temai apie homoseksualinius santykius įkalinimo įstaigose. Aš už tai, kad su draugu, jei toks yra, galėtų susitikti, pabendrauti, o kaip – tai jų reikalas. Aišku, imantis visų atsargumo priemonių, kad nedidėtų gimstamumas (duodam prezervatyvus). (Kolonijos gydytoja Regina Petrošiūtė patvirtino, kad per tokius pasimatymus kalėjime nėra užsimezgusi nė viena gyvybė. Visi vaikai buvo pradėti laisvėje.) Mažiau tuomet išeitų trumuotų moterų.

 

Išeidama iš kolonijos, prie durų, vedančių į judrią miesto gatvę, pamačiau pulkelį moterų. Šalia jų- rankinių krūvą. Puoliau sveikinti su tiesiog už slenkčio laukiančia laisve. Pirmoji nusisuko ir pravirko bedantė senė. Akis pradėjo trinti ir kitos ir neužilgo visų skruostai pasruvo ašaromis. Nė vienos niekas neatvažiavo pasitikti. Nė viena nežinojo, kur eis. Gal į Kuršėnus, pasiimti sūnaus iš vaikų namų, gal pas tolimus gimines, kurie neatsakė nė į vieną iš kolonijos rašytą laišką. ”Pašalpą darbo birža pagal galiojančius įstatymus išmokės tik po pusmečio- kaip joms reikės pragyventi?”- ašarojo už vištos vagystę sėdėjusi keturių vaikų motina.

 Dar prieš pusmetį už tokių kaip jos sterilizaciją būčiau pasirašiusi. Dabar pasirašyčiau po peticija už pagalbos joms suteikimą.

Nėra beviltiškų žmonių, yra tik į neviltį stumiančios gyvenimo sąlygos, kuriamos netikusių įstatymų ir jų vykdytojų.