Trumpesnis kelias

Žurnalas IEVA 2004 rugsėjis  

Regina Nuttall 

Skrisdama į Ameriką kaip ir daugelis maniau, kad po kelių mėnesių grįšiu. Tačiau čia gyvenu iki šiol.

Į kelionę išviliojo iš Čikagos Čiurlionio galerijos gautas žinomo išeivijos menininko Algimanto Kezio pasirašytas kvietimas. Tada nežinojau, kad Kezys tokius dokumentus siuntinėja į kairę ir į dešinę, kad į parodų pristatymus išeiviai susirenka paplepėti, išlenkti taurės vyno. Kelionės išvakarėse viename sostinės skersgatvyje sutiktas fotomenininkas Butyrinas net išsigando: “Na, ko dabar į tą Ameriką? Tai vienintelė šalis, į kurią neverta kojos kelti. Verčiau rinkis Norvegiją, Australiją ar Afriką”.

Mano planas buvo paprastas: parodyti savo fotografijas “Vogue” ar “Harper’s Bazaar” redaktoriams, tapti vieno iš tų leidinių fotografe ir po kelių mėnesių keliauti į Tibeto kalnus su Europos medikų delegacija padėti čiabuviams. Reikėjo labai nedaug — maišelio šlamančiųjų. Iš pokalbių su minėtos galerijos parodų organizatore žinojau, kad JAV jie auga tiesiog ant medžių. Tada serbentų žiemai pririnkdavau greičiau už kitas moteris, tad ir kilo noras išmėginti rankų miklumą skinant šlamančius lapelius.

Į Čikagą atskridau vakare, o kitos dienos rytą manęs beveik nepažįstanti Gražina pasiūlė naujos “Toyota” raktelius. Žinoma, pasiklydau. Blaškiausi po pasaulio imigrantų sostinę, kol baigėsi benzinas. Pirmą kartą rimtai supykau ant nedraugiškų amerikiečių vairuotojų, pabrėžtinai atsisakiusių man padėti. Ašarojanti, laužyta anglų kalba lemenanti užsienietė, galbūt nuvariusi mašiną, šiandien ir man nekeltų pasitikėjimo. Dar nustebino begalinis jankių smalsumas: “How are you today?” (Kaip šiandien jautiesi? — liet.). Man tai panėšėjo į privatumo ribų peržengimą. “Ne tavo reikalas”, — piktai atšaudavau. Prieš skrendant per vandenyną verta pasimokyti elementarių mandagumo taisyklių.

Pirmus mėnesius Amerikoje nesiskyriau su fotoaparatu. Nesėkmingai baigėsi mano mėginimas pafotografuoti viename iš blogiausią vardą turinčių Čikagos rajonų. Fotografuojant gal trečią kadrą, juodžiai keikdamiesi šoko į automobilį, aš irgi — prasidėjo tikros gaudynės, šaudant iš vaikiškų, o gal ir tikrų ginklų. Pasprukau. Senbuviai vėliau paaiškino, kad į tą rajoną net policija vengia užsukti — tai nusikaltėlių karalystė. Po savaitės mėginau pleškinti pro savo senos “Mazdos” langą. Sustabdęs policininkas paaiškino, kad Amerikos įstatymai draudžia fotografuoti be subjektų sutikimo. Tikro gyvenimo paveikslo atkūrimo vizija nuplaukė, o režisuoti nebebuvo ūpo.

Dienomis dirbau — kelias savaites šen, kelias ten. Karštančios bobulytės išblukusiais mumijų veidais vaidino kunigaikštienes. Viena net paprašė loti, kol užsidegs žalias šviesoforo signalas, — taip darydavusi prieš tai jai dirbusi nevairuojanti mokytoja iš Lietuvos. Atsisakiusi vergauti vis prarasdavau tuos darbelius. Atsirado kitų: valiau kavinę, picų fabriką, vežiojau lietuvius, nežinodama kelių ir nesigaudydama žemėlapiuose, iki dviejų nakties dirbau padavėja kantri klube. Per trumpą laiką pamačiau imigrantų gyvenimą su visokiais atspalviais. Tos žinios pravertė rengiant pokalbius tiesioginiame “Studijos R” eteryje. Ramunei Zdanavičiūtei ir Raimondui Lapui iki šiol esu dėkinga už tą intensyvaus darbo pusmetį, neleidusį paskęsti pilkame pinigų kalimo liūne. Po laidų studijos linijas kaitindavo klausytojų skambučiai — be baimės dalijau savo nuomojamo kampo telefono numerį. Išgirdau šimtus neįtikimiausių istorijų. Jos pravertė pusmetį už šimtą dolerių per savaitę “laisvalaikiu” rašant, fotografuojant ir redaguojant pirmuosius “Amerikos lietuvio” numerius.

Pirmaisiais metais Amerikoje lankiausi beveik visuose lietuvių bendruomenės organizuojamuose renginiuose ir įsitikinau, kad kalbos apie labiau išprususius Lietuvos žmones ne iš piršto laužtos. Viename poezijos vakare skaičiau savo kūrybą, prieš tai auditoriją perspėjusi, kad esu fotografė—žurnalistė, bet ne poetė. “Tai baisiai tu ten gyveni — su pelėmis, tarakonais, galiu išnuomoti geresnį kampą”, — užjaučiamai už alkūnės nutvėrė vienas “dipas”. Mano aiškinimai, kad tai poetinė kalba, negelbėjo — jis nesuprato, ką tai reiškia. Posmai, matyt, buvo įtaigūs, galiu pakartoti: “Verkiau eilėraščiais/ Tarakonai bėgo lauk iš namų/ Pelės cypė/ Radijas perdegė/ Telefono dar neturėjau/ Ir niekas man nepaskambino/ Pasijutau tokia vieniša/ Pradėjau melstis/ Išgirdau Dievą klausiant/ Kur buvau prieš savaitę/ Kai jam reikėjo manęs/ Angelų apsuptas rojuj/ Jautėsi toks/ Niekam nereikalingas”.

“Kas nerizikuoja, tas negeria šampano” — čia tinkamas moto. Jį ignoruojančios moterėlės šimtmečiams įstringa darbams “su gyvenimu”, paskui joms egzistavimas be grandinės ant kaklo atrodo neįmanomas. Kalbos “man nekainuoja maistas, sutaupau nemokėdama už kampą”, atskiestos pavydulingu “tau gerai: gali laisvai skraidyti”, iki šiol verčia vemti. Dabar dar labiau tikiu likimu, nuvedančiu ten, kur reikia, bet tik su viena sąlyga: jei sutinki bristi per verdančio vandens ir kraujo upes trumpesniu keliu — kirsdamas liepsnojančius laukus. Teisybė, kad pasakose užkoduota giliausia išmintis.