“Ten, lygiame  Aukštaitijos peizaže, mano branduolys...”

Regina Oraitė (Nuttall)

Gyvybės Versmė, Diena, 1996 m., spalio 10d., Nr. 238 (664)

Stasys Eidrigevičius, savo kūrybą eksponavęs vos ne visose žymaisusiose pasaulio galerijose, spalio 8 dieną iš Varšuvos atvyko į Panevėžį. Jį pakalbino žurnalistė Regina Oraitė.

 

Spauskite ant nuorodos, pamatysite S. Eidrigeviciaus kūrinius ir jį patį:

 

http://images.google.com/images?hl=en&lr=&q=+site:www.pigasus-gallery.de+stasys+eidrigevicius+gallery

 

http://images.google.com/images?hl=en&lr=&q=+site:www.ddg.art.pl+stasys+eidrigevicius+gallery

 

http://images.google.com/images?hl=en&lr=&q=+site:www.dmochowskigallery.net+stasys+eidrigevicius+gallery

 

-Jūsų bičiulis minėjo, kad kiekvieną mėnesį pasaulio galerijose atidarote po 2- 3 parodas ir esate įtrauktas į dešimties žymiausių šiandieninių planetos menininkų sąrašus. Kaip suradote laiko Panevėžiui ir kieno tai idėja?

 

-Ruošdamasis įgyvendinti kokią nors idėją, visada esu linkęs prižiūrėti parengiamuosius darbus ir tai iš tiesų atima nemažai laiko. Daug būna klausimų, neišsprendžiamų laiškais ar telefonu. Ta idėja kilo praėjusiais metais, atvažiavus į teatrų festivalį “Kelias” (jam sukūriau plakatą). Spausdamas rankas seniems savo pažįstamiems, žiūrėdamas į akis giminaičiams, pajutau tada artėjančių Vėlinių nuotaikas- buvo kaip tik spalio pabaiga. Pagalvojau, kad mano gimtajame Lepšių kaime (prie pat Panevėžio) nebedaug liko gyvų kaimynų, mirę mano tėvai...Taip ir kilo mintis surengti parodų, atrakcijų, skirtų tos Mirusiųjų dienos paminėjimui. Sumanymui iš karto vieningu choru pritarė ir atsakingi miesto valdininkai. Kovo mėnesį buvau atvažiavęs apsižvalgyti, o rugpjūtį viską galutinai įrėminau datomis, vietomis. Turėtų atsirasti tam tikras triptikas: parodos, filmai ir teatrinė kompozicija.

 

-Tokio projekto dar niekur nesate įgyvendinęs?

 

-Kažką panašaus prieš dvejis metus dariau Lenkijoje, Bielso Bialo mieste, kur surengiau parodą, parodžiau iš Varšuvos atsivežtą mano režisuotą spektaklį “Baltas briedis”. Panevėžio jis matyt šį kartą nepasieks dėl finansinių keblumų. Man gaila, kad “Teatr studii Warszawy”, labai žymaus, einančio ieškojimų keliu kolektyvo, nepamatys Lietuvos žmonės. Šis mano spektaklis gyvas jau treti metai, tik rodomas retai- 2-3 kartus per pusmetį: didesnę savo gyvenimo dalį praleisdamas kelionėse, negaliu dažniau jame vaidinti.

 

-Esate priverstas griežtai planuoti savo laiką?

 

-Visa laimė, kad neturiu geležinių taisyklių, kada dirbti ir kada ne. Jei išauš man nepalanki diena, tai joks darbas neatneš laukiamų rezultatų.

Aš labai dažnai pasiduodu tam tikroms emocijoms. Būna, kad dirbu labai susikoncentravęs ir intensyviai, bet kartais tesugebu eskiziukais pasižymėti savo mintis ir sumanymus. Bet tai irgi laikau tam tikra kūrybos tąsa. Nebūtina kasdien dirbtuvėje plušėti prie milžiniško darbo. Aplinkos stebėjimas, reagavimas į gyvenimo reiškinius man ne mažiau svarbus. Baisiai daug piešiu- savotiškai pailsiu, kai netapau.

Turiu begales “kelioninių piešinukų”- tai toks greitas mano reagavimas į staiga išgirstą įdomų vardą, netikėtai kilusią idėją skrendant lėktuvu ar pamačius prašmėžuojant mistinį siluetą kokioje stotyje ar skersgatvyje. Prie eskizinėje knygelėje taip atsirandančių ženklų visada grįžtu po metų kitų ir iš tos sėklytės išauga medis. Kaip galėčiau racionaliai suplanuoti savo mintis ir pojūčius? Kūrinio jėgos neįmanoma numatyti iš anksto- ji ateina pačiame kūrybos procese. Ir sėkmė man visada mažytė šventė. Kartais savo darbų nerodau metų metus...Laikas reliatyvus. Laikinumo daug šiuolaikiniame mene, kuris dažniausiai išlieka tik...prisiminimuose. Tai pajutau Lodzėje, įgyvendindamas vieną iš savo projektų. Piešiau ant didžiulės sienos, iš anksto žinodamas, kad tas mano darbas egzistuos tik mėnesį. Jam praėjus, žiūrovų akivaizdoje tą piešinį pats nuploviau. Visi patyrėme sukrečiančias ir magiškas kūrinio gimimo ir mirties akimirkas. Vargu ar tokius dalykus galima suplanuoti.

 

-Kaip ir pripažinimo valandas. Ką patartumėte talentingiems, bet sunkiai besikapstantiems menininkams? Siūlyti save ant kiekvieno kampo, nelaukiant kol kas pastebės?

 

-Lenkų spaudoje skaičiau gerą straipsnį, kuriame pakalbinti du nuostabūs kūrėjai- kompozitorius ir režsierius- tvirtino, kad už juos viską darė Dievas. Jie tik užrašinėję natas ir sukę filmus...Kaip paprastai, aiškiai pasakyta didžiausia tiesa! Įžymus italų kritikas Garbis Romoje prieš kelis mėnesius surengtos mano parodos kataloge rašė, kad menininkai jam asocijuojasi su vaikštančiais virš banguojančio vandenyno žmonėmis, tai priartėjančiais prie drobės, tai vėl nutolstančiais. Labai taikliai įvardytas kūrybos procesas.

Svarbu, kad dailininkas objektyviai įvertintų situaciją. Aš, matęs tikrai daug pasaulio, įvairių parodų ir kūrėjų, niekad nesvarstau kokia ta mano reikšmė meno sferose. Pats gyvenimas tai parodo. Šveicarijoje neseniai buvau surengęs parodą- visi jos lankytojai lyg susitarę tvirtino tokios nematę, jautę, kaip mano darbai kalba jiems...O prieš kelis mėnesius Suomijoje surengtoje mano parodoje priėjęs norvegų dailninkas pasakė: “Kokiame puikiame pasaulyje tu gyveni!” Turėjo galvoje, aišku, mano kūrinių pasaulį.  Iš tiesų labai džiaugiuosi, kai pavyksta paliesti tam tikras žmogaus jautrumo bangas. Tik tuomet atsiranda konkretus dialogas tarp žiūrovo ir to darbo. Svarbiausia čia- jutimai, o ne kalbos, kaip suprantamas menas. Aš pats, lankydamas parodas, retai skaitau pavadinimus, nes jie kartais neatitinka mano rekacijos į tą meno kūrinį. Dailininko pavardę pastebiu irgi tik pamatęs įdomų darbą. Antraip einu ir praeinu- kaip pro įkyrų siūlymą.

 

- Bet Jūs neignoruojat Lemties. Ar visada prieš pasirodydama ji siunčia ženklus ir kokioje mokykloje išmokote juos skaityti?

 

-Aš niekada nesitikiu šimtaprocentinio palankumo, nes žinau, kad kiekvienas menas, ypač šiuolaikinis, turi savo draugų ir tam tikro abejingumo (ne priešų). Daug kas priklauso nuo laimės, atsitiktinumo ir nuo kiekvienam iš mūsų siunčiamų kosminių ženklų. Galiu jų neskaityti, jie vis tiek- kartais silpniau, kartais stipriau- veikia per intuiciją. Tie ženklai visąlaik sukasi aplink. Prisimenu, per vieną mano atidarymą Vilniuje menotyrininkė R. Jurėnaitė iš žvaigždžių išskaitė, kad ta diena man esanti laimingiausia ir sėkmingiausia per visus metus (tuos metus). Ir tikrai ji man tapo lemtinga, nors nebuvau iš anksto apskaičiavęs ir numatęs parodą atidaryti būtent tą dieną.

Visada galvoju, kad augdamas turėjau visai kitokią- gyvenimo- mokyklą. Viską supratau per darbą, per sunkią vaikystę. Tais metais aš jos nekenčiau, o dabar suprantu, kad tos kančios, gal skriaudos pajautimas turėjo savo vertę. Tada skaudu buvo suvokti, kad klasės draugai per vasaros atostogas važiuoja pramogauti, o aš lieku prie tų pačių žemės ūkio darbų, pasikartojančių kiekvieną rudenį ir pavasarį. Klausiau tėvo, klausiau mamos. Jaučiu jiems dėkingumą, kurio gyviems būnant neparodžiau. Dabar tai darau. Ir lankydavau retai. Ten, lygiame Aukštaitijos peizaže be didelių kalnų ir sraunių upių, Lepšių kaime viskas vyko. Ten pagrindinis mano vaikystės taškas, mano branduolys. Šis rudeninis atvykimas į Panevėžį irgi paremtas tais prisiminimais, tam tikru grįžimu ir prisilietimu prie temų, kurios domina visą laiką.

Vaikystė užgrūdino mane, išugdė darbštumą, kantrumą ir supratimą, kad nieko lengvai nepasieksi. Ta mokykla ir dabar dažnai praverčia įvairiose situacijose; iš dangaus ir man niekas nebyra. Visos parodos- ilgo ir nuoseklaus darbo, nesiblaškant į kraštutinumus, rezultatas.

Ekslibrisai dar studijų metais atvedė mane į tam tikrą taką, kuriuo paskui ir ėjau. Turėjau puikių dėstytojų Vilniaus dailės institute, kurie neužgožė mano fantazijų, o tik padėjo joms atsiskleisti. Tas įsivaizduojamas pasaulis man visada buvo svarbesnis. Ir jeigu tam tikrą laiką esu priverstas nuo jo nutolti, kokie nors gyvenimo įvykiai trukdo įgyvendinti kūrybinius sumanymus, aš kenčiu. Bet tai nėra dirbtinai subrandinta kančia, ji atsiranda natūraliai. Mano darbas- ne kontorinis, jis susijęs su impulsais, kurie neaplanko vos panorėjus. Jie ir lemia tą gerą rezultatą.

 

-Atrodo, nuo buities problemų atsiribojate užsidarydamas tame išgalvotame pasaulyje- kaip Robinzonas negyvenamoje saloje?

 

-Buitis ir mane dažnai susmulkina, padalydama dieną į tas nekūrybiškas dalis, kai einu į paštą, kažką kažkam atnešu, nunešu, kai suku galvą, spręsdamas kasdienes problemas. Bet aš tikrai labai dažnai atsijungiu nuo pasaulio, nutraukiu bet kokius ryšius su juo. Kažkada mokiausi meditacijos, dar vis ja domiuosi ir žadu pasitobulinti pas vieną kitą ją gerai išmanantį asmenį. Yra reiškinių, kuriuos labai sunku arba beveik neįmanoma paaiškinti. Bet man nebūtina apie tai kalbėti žodžiais- viską pasakau savo darbais. Ar taip jau svarbu, kur jie sukurti? Gal ir negyvenamoje saloje- svarbiausia, kad veiktų. Man labai daug reiškia žiūrovo pasakymas “gražu”. Žinau, kad tai yra žodžiu kaip ženklu išreikštas grožio pajautimas, ir visai nelaukiu iš jo nuodugnios analizės, kuri tik patvirtintų, kad dukart du- keturi. To teoremos įrodymo reiktų ieškoti kosmose.

Pasaulyje yra daug nuostabių dalykų, kurių mes nepamatome, neišgirstame per amžiną  skubėjimą, kasdienybę, nesidomėjimą. Italų režisierius M. Antonionis, savo filmais man jaunystėje daręs stulbinantį įspūdį, neseniai viešėdamas Varšuvoje per vieną pokalbį man prasitarė: “Didžiausias mano noras buvo pažinti pasaulį”. Supratau, kad mes- bendraminčiai.

 

-Ar galėtumėte tą patį ištarti mūsų krašte gyvenančiam nepripažintam menininkui? Ar to padaryti neleistų “žvaigždžių liga”, kuria gal sergat kaip ir visi įžymūs pasaulio žmonės?

 

-Žiūrėdamas iš tokio taško kaip Lietuva į tam tikrus reiškinius, tegalėčiau pasakyti palyginimus: stoviu ant mažytės kalvelės ir galvoju, kad tai didelis kalnas. Tarkim, jums atrodo, kad Čiurlionį žino visas pasaulis, bet taip nėra. Tuo įsitikinau Lenkijoje, Japonijoje ir kur tik norite kalbėdamasis su menu besidominčiais žmonėmis. Prestižinės pasaulio galerijos dažnai užsiima tam tikrų dailininkų vardų garsinimu. Paprastai kiekviena savo sąrašuose turi po  10- 15 pavardžių ir reguliariai rengia (kas metai ar dveji) jų parodas. Tik per tas galerijas meno kūriniai dažniausiai patenka į geriausius pasaulio muziejus. Dailininkas, atsidūręs jų glėby, priverčiamas (aišku, palankiausiomis jam sąlygomis) pasirašyti vadinamąjį “išimtinumo kontraktą”- dokumentą, įpareigojantį dirbti tik konkrečiai galerijai toje šalyje.

 

-Ar esate pasirašęs tokį kontraktą?

 

-Neprivalau atsakyti. Bet maža šalių, kuriose nesu eksponavęs savo darbų.

 

-Ir visada prisisitatote kaip Lenkijos ir Lietuvos atstovas?

 

-Keliaudamas dažnai į publiką prakalbu lietuviškai. Visi paprastai nutyla ir klausosi, o paskui stebisi: kas per dainingumas tos kalbos! Neseniai būdamas Tokijuje, tarptautinio projekto pristatymo iškilmėse, dainavau- be jokio akompanimento- “teka saulelė Rytuose”. Klausėsi tikrai daug pasaulio garsenybių. Vakariečiams tai jau kita, neįprasta melodika, kitas sielos atsivėrimas.

Patikėkit, Lietuvos menas pasauliui įdomus tik nepraradęs unikalumo bei savitumo. Kvaila yra norėti pralenkti ar priblokšti Paryžių ar Čikagą jų pačių subrandintais vaisiais, atkartojimais. Bliuzai, kurių klausiausi Čikagoje, taip niekada neskambės mūsų dainininkų lūpose. Palankiausia terpė muzikai, menui egzistuoti- sava žemė. Tik tai akcentuodami galime kalbėti apie lietuviškumą. Kiekvienam mažam kraštui iškyla tas pats klausimas: kaip tą meną parodyti kitose šalyse?

 

P.S. Kitą dieną panevėžiečio dailininko Stanislovom Petrausko, S. Eidrigevičiaus jaunystės laikų prieteliaus, paklausiau, ar tikrai žymus ir kūrybingas jo kraštietis išpuikęs, kaip daugeliui atrodo. “Išpuikęs?”- pertarė Stanislovas. “Išpuikę tie, kurie nemato pasaulio- vien save. Vargstantis ir tiek beprotiškai daug dirbantis žmogus kaip Eidrigevičius negali toks būti. Jo paslaptis- Lepšių kaimas, medis, takas, lygus laukas. Dar medus- daug jo valgo ir tiki jame glūdinčia mistine galia”.