Vienišius

                                                                                                 Žurnalas “Šeima”  

 

R.Oraitės nuotr.: Antanas Tučius ant savo trobelės slenksčio.  1998

 Regina Oraitė (Nuttall)

 

Kupiškio rajone, Šepetos pensiono kaimynystėje, dviejų galų troboje, regėjusioje du karus, gyvena Antanas Tučius. Jo tapyti paveikslai yra eksponuoti zoninėse ir respublikinėse parodose, įsigyti įvairių šalies kraštotyros muziejų, pavienių asmenų Lietuvoje, Maksvoje, Sankt Peterburge, Varšuvoje, Rygoje. Autorius prieš keletą metų yra tapęs pirmuoju P. Galaunės premijos lauretu tarp tautodailininkų – tapytojų.

Neradusi privažiavimo, mašiną palikau vieškėlio pakrašty ir pasukau takeliu, išmintu pro kreivašakių, gumbuotų obelų sodą. Į žemę smengančios pajuodusių rąstų (visai kaip Rumšiškėse!) namelio durys buvo atviros – manęs teblaukė, nors vėlavau gerą pusvalandį.

Senuką radau peržengusi priemenėlės slenkstį , mažoje, ne vienerius metus moters rankų nemačiusioje virtuvėje. Sėdėjo jis už stalo prie langelio ir iš metalinio dubenėlio srėbė putrą: duonos plutelės ir kruopos plūduriavo liesame virale. “Pavalgiau, - padėjo šaukštą ant nublukusios klijuotės. – Gal eikim į “salioną”.

Prieblanda šviečiantys grotuoti (!) kambarėlio langai į vieną daiktą suliejo šeimininką ir apmusijusį šviestuvą virš senovinio stalelio, ant kurio – matyt, šventadienio proga – mirko smulkių gėlyčių puokštė “aštraus pomirorų padažo” stiklainyje. Nuo sienų mus stebėjo paveiksluose nupieštų šventųjų žvilgsniai.

 

Iš anksto nesusitaręs – neprisibelsi

Šiaip užsimanęs jo neaplankysi – Antanas Tučius duris atsklendžia tik gerai pažįstamiems. Kai 95-mečio proga Kupiškio etnografijos muziejuje surengtoje jo tapybos darbų parodoje pasisiūliau pristatyti žurnalui, tautodailininkas perspėjo: “Tik atvažiuok taip pat apsirengus, kad atpažinč”.

Liguistai atsargus pasidaręs, kai 1993-ais, grįžęs po kelių parų talkos iš mėšlavežio pas gimines, devyniasdešimt vienerių metų savo brolį Juozą rado surištomis už nugaros rankomis, merdintį kraujo klane. Žiauriai kankintas, sudaužyta kaukole, sulaužytais šonkauliais, išluptomis akimis, mirė pakeliui į ligoninę. Pirmoji į nelaimės vietą užklydusi laiškininkė su broliams priklausiusia pensija negalėjo atsistebėti įsilaužėlių atkaklumu: iškedentos, išdraskytos pagalvės, antklodės, išlaužyti stalčiai rodė čia ieškojus paslėptų lobių. Pasak Antano Tučiaus, jo brolį užmušė už du auksinius žiedelius ir kelis skatikus.

Įsidėjo tuomet šimtametis kokias mokėjo grotas, pradėjo net gyvulių šerti eidamas nešiotis šautuvą. Vienvamzdį, medžioklinį, bet greit užtaisomą. O prieš porą metų ypatingą – Kūčių – dieną jo, susiruošęs į tvartą, kažkodėl nepasiėmė ir, vos pradaręs trobelės duris, buvo užpultas dviejų plėšikų. Vienas, su juoda kojine ant galvos, smogė senukui į veidą, bet šis, užuot suglebęs, ištrūko iš galvažudžių nagų ir, pasilypėjęs ant kiemo akmens, ėmė šauktis pagalbos. Aišku, tuoj buvo įtemptas vidun, priverstas apžioti skudurinį kaištį... “Sprunkam, gal kas išgirdo kaip senis rėkė”, - sukomandavo kaukėtasis. Policija ir vėl nusikaltėlių nesučiupo.

 

“Apsiginti mūsų valstybėje gali tik pats”,

- liūdnai lingavo galvą Tučius, labai gailėdamasis prarastosios akies. Po to smūgio viena visai nebemato. Daug sunkiau pasidarė tapyti. Ir apsiginti viena akimi blogiau, nors šautuvas dabar visada po ranka. Kaip partizanas į mūšį Antanas Tučius tuos kelis kartus per dieną susiruošia į tvartą, kuriame baubia jautis, karvė (antra besiveršiuodama nugaišo) ir telyčia. Grįžęs atgal per fronto liniją – nedidelį savo kiemelį – užsibarikaduoja iki kito žygio. Artimiausias telefonas – Šepetos pensione, o jis nuo to vienkiemio ne per žmogaus balso atstumą.

Vietoj  71 tūkst. rublių, saugotų banke, atgavo 700 litų, kurių neužtenka net skurdžiam pragyvenimui.

Dideli pinigai, sukrauti dviejų viengungių per ilgą gyvenimą, bendra suma tapo po vieno  iš jų smurtinės mirties. Broliai “arė” kaip botagu pliekiami jaučiai; Antanui tas darbas atėmė galimybę studijuoti dailės mokslus. Gavęs didesnę kompensaciją, būtų prisipirkęs gerų dažų tapybai.

-Nuo mažų dienų lipdžiau, drožiau, Kupiškio gimnazijoje pirmas piešėjas buvau, moksleiviškais metais net restauravau bažnyčios altorių, pertapydamas šventųjų veidus... Po kariuomenės stojau į Meno mokyklą Kaune, - mėgina prisiminti prieškario metus Antanas Tučius. – Atvažiavau pavėlavęs – egzaminai buvo išdėstyti per dvi dienas, tai aš vienu ypu visus laikiau. Žmuidzinavičius, tuomet vaikštinėdamas tarp tapančių, ne kartą tarstelėjo man: “Gerai,gerai...Taip reikia dirbt”. Dar jam patiko mano veidas – jaunas gražų turėjau. “Kai būsi mano mokinys, tai pamėginsiu tave “apmest”,- pažadėjo. Į Meno mokyklą buvau priimtas, o namiškiai pyko. Nedraugiškai į Kauną iš namų išlydėtas vis tiek vyliausi kaip nors išsimokyti. Tą įkarštį kiek atšaldė  pirmo sutikto studento žodžiai: “Mes norim bėgt iš tos mokyklos, o vis naujų atvažiuoja. Lietuva nedidelė, tai kur gaus darbą tokia daugybė menininkų?” Žinojau, kad pirmais metais jokios pašalpos neduoda, tai draugo patartas, užėjau į “Lietuvos ūkininko” redakciją pas vyr. redaktorę Butkevičienę, tuomet visų bendrabučių viršininkę. Kaip pridera, pabučiavau ranką, nusakiau padėdį. Ji patarė kuo greičiau grįžti į kaimą. Sakė: “Mokysies šešerius metus, o jei tau maisto niekas nepristatys, tai gausi džiovą ir, nieko nepasiekęs, mirsi”. Jai buvo nesvarbu, kad mane turint nemenkų gabumų pripažino keli to meto meno pasaulio autoritetai.

 

Grįžus į ūkį dar ilgai kirmėlytė graužė...

Bet liūdėt nebuvo kada: bityną kūriau, avilius dirbau, žemės nemažai turėjom. Be to, tėvas, pametęs mamą ir mus, tris brolius, susidėjo su tokia boba ir persikėlė gyventi į Kupiškį. Tos paragintas, mėgino prisiteisti sau žemę, trobesius..Dideles teises prieš karą tėvai turėjo: panorėję galėjo parduot, užrašyt. Kaip tik to bylinėjimosi metu teisėjai įvedė pataisas, leidžiančias girtuokliaujančius savininkus pripažint turto eikvotojais ir atstatyt nuo ūkės. Mes nebuvom paleisti vėjais. Galėjau nors tuoj pat lėkti studijuoti, jei ne tėvo paliktos skolos, apie kurias nieko dorai nežinojom. Kai kurių jų visai atsikratėm ir pradėjom kelt savo gerovę, užėjo karas...Ne kartą kareivių lavonų buvo pilnas sodas. Apkasus vokiečiai išsikasė netoliese. Ir ne bet kokius, o drobe, atimta iš žmonių, išmuštomis sienomis ir grindimis, su daugybe išsišakojusių kambarėlių. Po karo tai žinai, koks gyvenimas. O tėvą, susirgusį vėžiu, ta boba atvežė mums – čia slaugėm ir palaidojom. Iš stipraus, rimto žmogaus, prie caro “starosta”, vėliau eiguliu buvusio, girtuoklystė matai ką paradė...

 

“Nebuvau palinkęs į vedybas”,

- kelis kartus atsiduso A. Tučius. Ir to laiko vis trūko: va, kėdės ant kurių sėdim, komoda ir bufetas jo, savamokslio, rankomis dailiai padaryti, dar spinta, aviliai, kuriuose yra dūzgę per trisdešimt bičių šeimų! Laukai tūkstančius, o gal milijonus kartų jo žingsniais išmatuoti... Be to, tinkamų mergų Antanas nematė. O kokios patikdavo? Rimtos, apsitaisyt, pakalbėt mokančios. Su viena buvo pradėjęs flirtuoti, bet ta išvažiavo mokytis, o kita  pačioje jaunystėje mirė nuo džiovos... “Geriau būčiau vedęs, vis žmoną šalia turėčiau”,- garsiai pamąstė.

Moterų ilgus metus didelėje  dviejų galų troboje netrūko: vos ne šimto sulaukusi mirė mama (Antanui tuomet buvo apie keturias dešimtis), tetulė, tėvo sesuo netekėjus, daug metų karšo, kol pasimirė.

Kai paklausiau ar dar galėtų įsimylėti, Antanas Tučius, pro akinių viršų valiūkiškai nusišypsojęs, tarė:

-Tai galiu. Jei moteris gera, graži...Metai jausmams neturi reikšmės. Kas yra įsimylėjimas? Vidinis išgyvenimas. Ir neapsakoma trauka prie tos moters; kad tik su ja druagaut, kad tik pakalbėt... Jaunumėj gal viskas stipriau – daugiau aistros yra. Ar sunku aistrą pažabot? Įmanoma nugalėt, bet labai traukia. Aistra stipri gali būt, oi, kokia stipri. Įveikdavau save ne iš religingumo, o kad būč rimtas. Bet žinai... Vis tiek vedusiam viską reikės palikt ar žmonai, ar vaikui – nebematysi jų po mirties. Apsivedus gali ir geriau būt, bet gali ir blogiau...- nutęsė filosofiškai.