Dieviškas medžio kalbėjimas  

                                                                               Veidas, 1996 / 07 / 13

 

 

                                          Regina Oraitė (Nuttall)

 

 

 


Algirdo Varžincko dirbtuvė ir suklypęs namelis Panevėžyje- tarsi iš vaikystes grįžusios H.Anderseno pasakos: čia ragana, pasivertus pikta višta, gali neįleisti per slenkstį (net prašoma: “tik išsivirti kavutės!”), o antrame namo gale nuo neatmenamų laikų įsikūręs amfiteatras savo nuolat šlitiniuojančius gyventojus- siuntinėti dirbančio menininko pakonsultuoti. Koks nors statistas visada šalia. “Ką čia droži, gal žmogaus nesi matęs?”- regėjau ir aš vieną, vartantį stiklines akis.

Ar tik ne tų amfiteatriečių dėka Algirdo dar neįveikė intelektualiai išreikštas ego arba, papraščiau kalbant, puikybės bakterija? Visų keisčiausia, kad jo iki šiol neištiko isterijos priepuolis: “Duokit pagaliau man ramybę!” Jo vietoje retas ištvertų – ir dar taip, su šypsena ir nuostalgija tame pačiame kieme pratrepsėtai jaunystei. Tik tą trobelytę ir teregėjo sapnuose prieš šešerius metus tolimoje Amerikoje, kai mėgino susijungti – deja, nesėkmingai – su ten išvažiavusia pirmąja žmona. Spartietiškų pažiūrų mama jį suprato -  pačiai rožinė spalva niekad nebuvo prie širdies. “ Prabanga – klampus ir klastingas dalykas: siekiama kaip prasmingo gyvenimo priemonė ji labai greitai tampa tikslu, o tada nespėjusį mirktelėti praryja tave su visais batais,- braukdamas skiedras nuo kelmo ir ruošdamas vietą atsisėsti garsiai pamąstė skulptorius.- Tik nekalbėkim apie įkvėpimą -  labai nemėgstu sėdėti kaip varna ir žaisti žodžiais: maždaug ketvirti metai kūrinio negaliu pabaigti, nes neturiu įkvėpimo. Tai nereikėjo ir pradėt. Arba laiku baigt,išnykus tam įkvėpimui. Darant skulptūrą irgi būna duobių, tada gelbsčiuosi juodu mechaniniu darbu. Jo visada labai daug”.

Algirdas pasaulyje viską griežtai skirsto į vyrus ir moteris. Jo įsitikinimu, net meno objektas privalo turėti lytį. Atitinkamai renkasi medį, nebent užsakovas ir švelnaus, minkšto charakterio darbui numato ąžuolą, kaip ilgiau tveriančią medžiagą.

 Daug kartų perskaityta Biblija traukia joje užkoduotais ekspresyviais dalykais, kuriuos Algirdui Varžinskui  knieti transformuoti nenutolstant nuo pirminės idėjos…Taip gimsta šventieji, greičiau šiuolaikiniai negu anų dienų žmonės – ginčus dėl dažyto medžio, ir dar tokiomis ryškiomis spalvomis, jis palieka teoretikams ir sakosi aptikęs patikimų istorinių šaltinių, liudijančių, kad taip medį margino mūsų protėviai.

Algirdo Varžinsko darbai puošia ne vieno išrankaus Lietuvos ir užsienio kolekcionieriaus namus, jais žavėjosi ne vienas pripažintas menininkas (S.Eidrigevičius. P.Repšys ir kt.)

 

                                                     

                                 Stebuklingos malkos

                                                                           Pirmadienis, 1996m liepos 29-rugpjūčio 4 d.

                                                               Regina Oraitė (Nuttall)

Panevėžietis skulptorius Algirdas Varžinskas, dvasiai nupuolus, geriau imsis juodo darbo, negu kaip varna tupės ant šakos ir valandų valandas karksės apie įkvėpimą. Pasiklausius Algirdo galima patikėti, kad tik likimo siųsti geri draugai ir A.Periušio knygos avedė jį į skulptūrą. “Iš pradžių maniau, kad tapysiu, bet norėjosi daugiau fizinio krūvio”,- vienu sakiniu jis apibūdino savo kūrybinę biografiją.

Mėgino stoti į Dailės institutą, bet įpusėjęs stojamuosius pateko į avariją, gulė ant chirurgo stalo ir į paskutinį egzaminą nebesuspėjo. Kitais metais suko vėl tą pačią karuselę ir vėl iki paskutinio – braižybos – egzamino. Jo išvakarėse pasilabino su seniai matytu draugu, pakėlė taures už būsimas studijas, ir perkaitusi nuo mokslų galva neišlaikė. Prabudęs rovėsi plaukus, šaukėsi dievų, bet šaukštai buvo popiet.

“Toks mano charakteris. Kurį laiką galiu tempti didžiausią krūvį, bet staiga pajuntu, kad tuoj perdegsiu, tuoj grius ant šono visas pasaulis, jei neatsipalaiduosiu. Pasaulio dailės istorija pasakoja, kad daug žymių menininkų buvo savamoksliai ir panašiu būdu siekdavo atsipalaiduoti”, - nusijuokia Algirdas. Jis nemėgsta skambiais žodžiais kalbėti apie jam šventą dalyką – kūrybą.

 Jumbo-mumbo

 Dar tais laikais, kai visi gyvenom sustingę, o mūsų vaikai mokyklose rusų kalbos mokėsi kaip ne užsienio, Algirdui Varžinskui buvo pavykę ištrūkti į pačią Ameriką. Per 15 minučių vienoje ambasadoje Maskvoje gavo vizą ir su moterimi, septynerius metus jam žmona buvusia, perskrido į Atlantą. Ten susituokė ir nusprendė į svajonių šalį visam laikui perskraidinti Algirdo mamą ir seserį. Tad reikėjo dar kartą grįžti į miestą prie Nevėžio.

“Floridoje pagyvenęs kelias savaites ėmiau jaustis kaip koks jumbo-mumbo, -prisimena skulptorius. –Kalbos beveik nemokėjau, nesąmones krėsdavau nuėjęs į parduotuvę, nes nežinojau, kaip elgtis, kaip su rožiniais žmonėmis bendrauti. Naktimis sapnuodavau tą suklypusį namelį, kuriame užaugau”.

Parskridęs vis dėlto puolė tvarkyti dokumentų. Tuo metu užvirė politinė košė Užkaukazėje, ir gerų žmonių mėginimai jam padėti kaip politiniam bėgliui ar su žydų grupe liko bevaisiai. Anekdoto herojumi Argirdas pasijuto, kai jį Maskvoje pastatė į norinčių emigruoti eilę 12645-uoju. Minties išskristi į šiltus kraštus galutinai atsisakė tik anglų kalbos kursuose susipažinęs su dabartine savo žmona.

 Vyrai vaikiškose lovelėse

 Algirdas įsitikinęs, kad Šventąjį Raštą galima suvokti įvairiai. Kiek kartų skaitė, o atranda vis naujų, dar neapmąstytų vietų. Jis neapibūdinamas kaip ir žmogaus vieta po saule.

Dailininkui yra buvę apmaudu, net pikta dėl savo vyriškos lyties, vadinamos stipriąja. Kad ir tada, kai perskaitė vieną iš Prancūzijos žurnalo perspausdinta straipsnį. Jame buvo pasakojima apie moterį , turinčią namą su daugybe kambarių ir vaikiškų lovelių: atėjusiems vyrams uždeda “pampersus” , į lūpas įspaudžia čiulptuką o į rankas – žaislą ir, motiniškai čiūčiuodama, užmigdo. Didžiulius pinigus jai moka žymiausi politikai,  verslininkai, trokštantys taip atsipalaiduoti.

Šiandien jau ir A. Varžinskas juos supranta. Sako, kad daug mąstė apie vyriškąją ir meteriškąją kūrinio, medžiagos, pasaulio prigimtį ir suprato, kad moteris, gamtos įpareigota gimdyti, yra apvainikuota didesne stiprybe negu vyras, nuolat pasigendantis moters artumo, nuo gimimo tetrokštantis prie jos glaustis.

Tėvo funkcija dažnai yra tik biologinė, jo ir atsakomybė mažesnė. Vienu metu, dar viengungis, Algirdas buvo pradėjęs daryti nėščių moterų skulptūrėles. Liovėsi, kai draugai pagrasė:”Prisidroši Algi!” Bet buvo per vėlu...

Dabar skulptorius savo filosofiją įkūnija medyje. Droždamas moters tema, vengia ąžuolo, mieliau renkasi liepą ar kitą minkštesnį medį, nebent užsakovas pareikalauja tvirčiausio.  

Į pirtį pažiūrėti nuogalių  

Daugelį suerzinusi A. Macijausko paroda ilgam įsiminė skulptoriui. Joje įžiūrėjo jam pačiam seniai ramybės neduodančią mintį apie grožio laikinimą. Jaunus kūnus fotografuoti, kaip ir drožti, nesunku. Kas kita, kai juos raukšlėmis aptraukia gyvenimas, kai tom pačiom priemonėm reikia parodyti prityrusį, daug nugyvenusį žmogų. Daugėlis išsigąsta.

“Mes su tapytoju Romualdu Petrausku eidavom į čeburekinę pasižiūrėti gyvų personažų. Kokie senukai! Kokios bobutės! Dūmų kamuoliuose sėdi, niekas niekur neskuba, pliurpia kažkokias nesąmones. Jų tarpusavio bendravimas – tragiškas kaip ir poezija.

Prasitarė ir apie pirtį: apsimeta, kad eina praustis, o iš tikrūjų stebi vyrus; antai stamantrus jaunuolio ir bliūkštantis seneliuko kūnas. Kokie kontrastai! Kur dar galėtum pamatyti visą galeriją  nuogalių -  nuo mažučiuko vaiko iki vos paeinančio dėdulės? Paklaustas, gal atsiras koks koks nuogalių ciklas, Algirdas patraukė pečiais: labai jau nemėgsta sisteminti, kurti tuos ciklus. Ir darbų tiek neturi, kad padaręs galėtų skirstyti: čia raudonas Petras, čia mėlynas, o čia pilkas. Visos skulptūros atsiranda grandinės principu; nepadaręs pirmos ar antros, niekaip neišlupsi ir tos puikiausios. Iki jos reikia prisikasti darbais, išplaukiančiais vienas iš kito, ateinančiais lyg bangomis. Jos kyla pabendravus su likimo siųstais draugais, paskaičius ar nugirdus kokią frazę. Mintys iš Šventraščio kartais kyla “...prieštarauk!” principu. Jei forma išgaunama, maitojant pirminę įdėją, tokį kūrinį reikia atmesti. Nepriėmimas, pasak Algirdo, - irgi viena iš demokratijos teisių.  

Linkėjimai iš TBC  

Pageltusio veido, sunykusio kūno jaunuolis, įsisukęs į tamsiai rudą kulnus siekiantį chalatą, - ne iš laimingųjų pasaulio. Nuo jo sklindantis liūdėsys labiau pritiktų su mirties neišvengiamybe susitaikiusiam seniui. Jaunas turėtų trokšti gyventi. Linkėjimais iš TBC Varžinskas pavadino dar ne visai baigtą skulptūrą. Idėja gimė draugui susirgus nepagydoma liga. Mintį norėjosi apibendrinti, ir eskizuose atsirado penkiolikmetis berniukas su tėvo paltu, batais, sena skrybele. Autorius nemėgsta perdėto poetizavimo, “tų tragiškų krauju trykštančių formų”. Nors yra padaręs keletą Nukryžiuotųjų su kančios grimasa veide, su tikro kraujo upeliais iš po erškėčių vainiko...

“Siekiau ekspresijos, - sako, - bet ne literatūriškumo. Juk labai neįdomu parodose po darbais skaitinėti užrašus, aiškinančius, kas čia nutapytas ir kur eina. Jau geriau Puipos: “Čia  sėdi Marytė, kuri man skolinga tris litus”. Taip sąžiningiau, negu eilėraštį perkelti į skulptūrą, - tai jau plagijavimas”.  

Kontūzytų karių kaimynystė  

Per kelias mūsų pokalbio valandas pro langą prašmėžavo daug  keistų būtybių. “Tai save skriaudžiančių kompanija, -  ieško jiems vardo dailininkas. – Kažkur girdėjau, kad alkoholikas- gyvenimo mūšių kontūzytas karys. Aš irgi retkarčiais  išgeriu, bet ne tam, kad kaip jie dusinčiau plintančią tuštumą. Bet ar galima smerkti žmones, nematančius šviesos tunelio gale? Jiems neberūpi, ar rytoj turės duonos”.

Dirbdamas A. Varžinskas užsidaro duris, bet apspangusių  patarėjų, kaip reikia drožti, vis tiek neatsigina.

“Žmogui kasdien kaišiok pilką spalvą ir kartok: tu esi niekas. Praeis kiek laiko, jis tuoj nupliks, dantys išbyrės ir patikės tuo. Mano kaimynų gyvenime nėra poezijos, nėra meno – to, kas labai žavi arba labai erzina”,- savo kūrybos kredo- “nebūk abejingas”- atidengia Algirdas.