Turiu tik menką dalį to, ką esu parašiusi, kas buvo apie mane rašyta. Į Ameriką  2000-ųjų  išvakarėse išskridau jau turėdama 20-ies personalinių fotomeno parodų kraitį (Lietuvoje ir užsienyje). Mano fotopaveikslai saugomi Pasaulio moterų studijų universitete Norvegijoje ir kitur. Trumpinu savo nuožiūra.

Anglų kalba parašytoje skiltyje paaiškinau, kad esu Regina Nuttall, o prieš tai buvau  Regina Oraitė, ten trumpai papasakojau apie save. Naršykite po tinklapį, verskite puslapį po puslapio, jei norite pasiskaityti mano rašytų straipsnių,susipažinti su tų rašinių herojais.   

Ženkleliu (…) žymiu praleistą tekstą, kai kur praleidžiu ištisus jo puslapius. Tikslios datos nėra prie tekstų, kurių teturiu vien straipsnio (ne viso puslapio) kopiją.

 

Regina Oraite, Autoportretas.  1998, Lietuva

“Regina Oraitė gimė, augo ir vidurinę mokyklą baigė Šiauliuose. Vėliau studijavo žurnalistiką senajame Vilniaus Universitete. Dirbo ivairiose laikraščių ir žurnalų redakcijose. Jos straipsnių rasite žurnaluose “Veidas”, “Šeima”, “Kultūros barai”, “Krantai”, “Taip ir ne”, “Nemunas”, laikraščiuose “Pirmadienis”, “Šiaurės Atėnai”, “Literatūra ir menas”, “Šeimininkė”, “7 meno dienos”, “Lietuvos žinios” ir kitur.

Prieš du metus, dirbdama Panevėžio J.Miltinio dramos teatre surengia pirmą personalinę  parodą teatre. Vėliau atsirado “Aktų”, “Vienišių”, “Menininkų portretų”, “Lietuvos bajorų portretų” ciklai, eksponuoti Lietuvos galerijose Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Kretingoje, Utenoje, Alytuje, Birštone, Plungėje ir kt., rodyti užsienio šalyse. Autorės darbai palankiai vertinami kritikų, šiltai sutinkami žiūrovų. Visas parodas remia dienraštis “Lietuvos žinios””. (Iš parodą Panevėžio dailės galerijoje pristačiusio kritiko pasisakymo, 1999 pabaigoje).

                                                ******

Panevėžio Balsas, 1998m. gegužės 8d. Nr. 105

  Gertrūda Rinkūnienė, “Bičių sugelta korespondentė buvo panaši į kino žvaigždę”

 (…)J.Miltinio Dramos teatre be įprastų viešų iškilmių atidaryta pirmoji Reginos Oraitės- Orakauskienės fotografijų paroda. Daugumoje darbų įamžinti autorės širdžiai mieli tetaro žmonės. (…)

 Regina Oraitė buvo girdėjusi, jog fotomenininkai- baisiai pavydūs žmonės. Jai tapus Fotomenininkų sąjungos nare, “sumažėjo” pažįstamų- kai kas nusprendė nebesisveikinti. “Neturiu jokių pretenzijų ar noro “perspjauti” kitus,- sako Regina. –Mano mąstymas fotografijoje- žurnalistinis”.

Dar nėra nė metų, kai ji įsitraukė į Lietuvos Fotomenininkų sąjungą. Juokauja, jog tai padaryti privertęs vargas ir pažeminimas.

Norėdama iliustruoti savo tekstus, prašydavo kitų fotografų pagalbos. “Tiesą sakant, pritrūkau kantrybės su jais tartis. Kartais jie netęsėdavo pažadų, o man tekdavo išklausyti redaktorių priekaištus dėl “degančių” temų. Paskambinusi fotografui išgirsdavau: “Ble…gal tu manai, kad aš kitų darbų neturiu?”.

Tada nusprendė viską daryti pati. Ėmė fotografuoti “muiline”. Nunešusi juostas į laboratoriją, iš ten dirbančių fotografų reikalavo, kaip pati sakė, aukšto lygio, spaudai tinkančio rezultato. Laborantai prikišdavo, kad dėl jos reiklumo tenka pridaryti broko tiek, kiek per visą parą. (Labai šaunūs, draugiški Panevėžio vaikinai, dabar galvoju ką be jų būčiau dariusi? Tikrai smarkiai ir daug kartų yra man pagelbėję, ryškinę juosteles net vidury nakties, pametę kitus darbus, jei būdavo skubu.-R.N.)

“Muilinė geriems darbams visai netiko. Pats gyvenimas paneigė sklandančią nuomonę, kad geram fotografui aparatūra nesvarbu- užtenka turėti košės galvoj.

Regina įsigijo nenaują “Nikon” aparatą. “Tai dar ne kažin kas, bet nesuku sau galvos, tikiuosi, kad laikui bėgant dirbsiu dar geresne technika. Gal išlošiu, gal kas padovanos”,- optimistiškai nusiteikusi fotomeninkė.

 (…)Pagal savo gyvenimo filosofiją moteris nemano, kad tai, kas pasiekta, yra itin reikšminga. “Jau žinau, kad vien portretų nedarysiu. Turiu visokių idėjų, tik dar bijau garsiai sakyti”.

Kažkada Regina praktikavo vieną Rytų religiją, vėliau- kitą, reikalavusią atsiskyrimo nuo žmonių. Po to buvo sunku bendrauti- susidūrė dvi patirtys, kurias reikėjo suderinti. Aplinkinių buvo praminta marsiete. Tik nemažai laiko praėjus įvertino ir sunkumus, ir įgytą patirtį.

Iki šios dienos vadovaujasi išmintimi, kad nieko gyvenime nereikia ypač rimtinti, nes tai gręsia tragedijomis.

“Ir dar neturiu pavydo jausmo,-sako Regina.-Jei turėčiau laiko visų kolegų parodų atidarymams prikepčiau pyragų”.

 

  Žurnalas Laima, 1999 gruodis, Nr.12 (75), p. 40-43

Ir ką šiandien nustebins nuogų kūnų nuotraukos, juolab kad šią foto meno sritį vyrai sėkmingai pavertė bizniu?..

 Virginija Majorovienė, "Oro duktė”

Vaikystėje ji prisigalvodavo keistų žaidimų. Pavyzdžiui, judriausioje Šiaulių gatvėje strimgalviais lekioti per kelią. Pirmyn- atgal. Suvažinės- nesuvažinės. Kaip rusiškoje ruletėje bandydavo laimę. Laimę išlikti. Galbūt vaikiškas balansavimas ant gyvenimo ir mirties ribos buvo viena iškrovos formu?

 Keisti ženklai

Trys draugai žuvo Reginos akyse. Paaugusi žaisdavo gaudynes daugiabučių statybų  aikštelėse po autokranų stiebais virš kylančių blokų, šokinėdama iš balkono į balkoną  nežinia kelintame namo aukšte. Kiekvienas jos pabėgimas iš sočių, tvarkingų, bet keistų  namų, baigdavosi žiauriu “atpildu”. Savarankiškai, be tėvų pagalbos Regina atvažiavo iš  Šiauliu į Universitetą studijuoti žurnalistikos. Sostinės senamiesčio Pilies skersgatvyje būsimieji žiniasklaidininkai prasilenkdavo su būsimaisiais dailininkais. Graži, įdomi, arogantiškos natūros persona greitai susidraugavo su bohema. Atmena, sykį sustabdė gatvėje šiandien žinomas dailininkas. Ilgai kalbėjo apie meno prasmę, paprašė pozuoti. Kodėl gi ne? Nuėjo prie upelio, nusirenge. Pažiūrėjo vyrui į akis. Glitus glitus žvilgsnis. Susirinkusi drabužėlius akimirksniu pabėgo. Vėliau pozavo studentams ir tiems, kurie neįstoję rengėsi bandyti laimę dar kartą. “Gabūs vaikinai neturėjo pinigų modeliams samdytis. Supratau, kad privalau padėti. Pirmą sykį apsinuoginau iki pusės. Sėdėjau prieš  penkis vaikinus penkias valandas. Nejutau gėdos, tik buvo nejauku”.

Balta varna

Likti icognito Reginai nepavyko. Pasmerkta, išvadinta paleistuve tų, kurie matė pieštus aktus (dviejų būsimo vyro pusseserių -R.N.), aštuoniolikos spontaniškai įsimylėjusi, pirmajame kurse atidavė ranką ir širdį šiandien garsiam skulptoriui. Netrukus gimė duktė Barbora, visi trys išvyko į Šiaulius. Dirbo, studijavo, drauge su vyru ir grupele bendraminčių gilinosi į Rytų filosofijos tiesas, praktikavo jogą. Sovietmečiu prie tokių “įtartinų” būrelių greitai prisikasdavo. Juos išvaikė. Ieškodama ramybės ir vienatvės šeima atsidūrė Kupiškyje.

Ir šiame miestelyje, ir Panevežyje, kur Regina dėste Kauno technikos universiteto Panevėžio fakultete etnologiją bei žurnalistikos pagrindus ir dar dirbo J.Miltinio dramos teatro literatūrinės dalies vedėja, kai kam ji atrodė keista. Gal kad per daug protinga, originali, nekonformistiška? Per smarkiai išsikirianti iš bendro fono. Kuo mažiau pažįstame pasaulį, tuo labiau linkstame stebėtis viskuo, kas neįprasta. Tai vienas ryškiausių provincijos bruožų. Kas tik netelpa į tradicinius rėmus, nusipelno apkalbų, nusistebėjimo, nes provincialus žmogus netolerantiškas. Daugeliui buvo nesuprantama, ko atsibeldė su savo žurnaliste į snaudžiantį Lietuvos pakraštį talentingas skulptorius Henrikas, kurio darbai puošia Vilnių, Šiaulius, Uteną, Panevežį. Ką jie ten veikia “pakrūmių dirbtuvėse”? Ko ji laksto po Lietuvą fotografuodama, kalbindama menininkus, “Krantams”, “Literatūrai ir menui”, “Nemunui”, “Veidui” ir daugeliui kitų leidinių, o panosėje net kelių lysvių negali nusiravėti?

“Kokia laukinė gamta!”-sušuko scenografė Irina Nirad, atvažiavusi pasinerti į Orakauskų  egzotiką. “Tai mano sodas”, paaiškino Regina. Pasiteisindama juokais pridūrė: negalinti plėšti žolynų, nes bijanti pražudyti kiekviename slypintį elfą.

Stengdamasi pritapti Kupiškyje, Regina mėgino dėvėti sijoną, kurį gyvenime retai segi. Aktorė Aušra Keliuotytė ją pamačiusi kvatojo susiriesdama. “Žinai,-pasakė,-kad ir kaip stengtumeisi, vistiek čia liksi balta varna”.

Nors vasaromis nespėdavo atidarinėti durų intelektualiems draugams iš didmiesčių, kitais metų laikais šeima gyveno absoliučioje dvasinėje ir emocinėje izoliacijoje.

“Provincija? Betgi visur gyvena žmonės. Važiuoji pro kaimą, matai besibūriuojančius vaikinukus. Gal išgėrę, gal stumdosi…ausyje sutviksi auskaras. Supranti: jie taip pat nori būti k a ž k a s. O gyvena pilkame pilkame pasaulėlyje. Kas už tai turi būti atsakingas? Skaudu, kad provincijos žmonių mąstymas labai supaprastėjęs. Pragmatiški, prisitaikėliai, neorūs. Tačiau esam verčiami orientuotis į tai, ką nėra malonu matyti. Šiame kontekste jau galima jaustis keistai, nors man keisti tie žmonės, kurie mane vadina keistuole. Mėginu įprasminti: apkalbinėjantis, apžiūrinėjantis, net šmeižiantis žmogus kuria- tik tiek jam duota. Kiekvienas iš eterio prisitraukiame mintis, analogiškas savosioms. Provincialus žmogus pamažu nuslysta tam tikru mąstymo takeliu ir sugrįžti dažnai nebegali”.

Pripažinimo sąskaitos

Regina prisipažįsta nenorinti “nešioti” savo tėvų pavardės ir nenorinti viešinti vyro pavardės. Ne dėl to, kad jauniausioji dukrelė Mingaile iš bendraamžių patyrė patyčias už  mamos aktus. Ne. Fotomenininkė mano, kad naują kūrybos etapą pradeda pati viena, niekieno neremiama. Kažkada per jėgą išsiyrusi iš namų, ji ilgai ieškojo buities smulkmenose, negandose išbarstytos saves. Dveji pastarieji kūrybinio darbo metai- tai josios alter ego- antrasis “aš”. Regina lengvai atsisveikina su etatais ir pinigais, nors laisvos menininkės statusas anaiptol neleidžia ilsetis. Surengusi 20 personalinių parodų, turi vien išlaidas. Ar ne per brangi investicija į pripažinimą? Lietuvos bajorų, menininkų, vienišių, moterų aktų parodos apkeliavo ne tik didžiausius Lietuvos miestus. Norvegijos moteru universiteto kvietimu, Reginos Oraitės moterų aktai eksponuoti Norvegijoje, Lenkijoje, Čekijoje.

Medus ir pienas

Talentas- sunki našta moters pečiams. “Įgijau drąsos ir pasijutau įvertinta ne iš karto. Nežinau kodėl mane koneveikė kai kurie aktus fotografuojantys žemiečiai? Vienam iš jų  mano draugai paruošė specialią dovanelę iš stiklo. Būtinai įteiksiu, primindama, kad dirbančių, o ne liežuvaujančių vyrų trūksta”,- juokiasi Regina.

Iš tiesų, ką šiandien nustebins nuogų kūnų nuotraukos, juolab kad šią fotomeno sritį vyrai sėkmingai pavertė bizniu? Fotomenininkė, kuriai nerūpi jos lyties fiziologija, o domina visai kiti aspektai, vyrus trikdo. Vieni klausinėja: “Kodėl moteris fotografuoja moterų  aktus? Gal ji turi problemų?” Kiti, ilgai stovėję prie vieno atlikto darbo, prisipažįsta norį  toką aktą turėti namuose.

“Buvo metas, kai supratau, kad žodis ne viską gali. Fotografuoti pradėjau pavargusi nuo žodžių. Atrodė, vaizdu galėsiu daugiau pasakyti. Kodėl aktai? Man nepatinka vyrų  požiūris į moteris. Nekalbu apie R.Dichavičių, aukštos prabos menininką. Tačiau daugybė fotografų mato moterį kaip sekso objektą. Manęs nežeidzia, kad moteris yra ir sekso objektas, mane žeidžia, kad moteris tik sekso objektas. Įsismelkė Marijos Gimbutienės mintys. Moteriškumas asocijuojasi su žeme motina. Jauna moteris- kaip neliesta žemė, vėliau- lyg suarta dirva, priimanti, grūdą auginanti. Ji atiduoda save visą, kol pagaliau pačiai nieko nebelieka. Kokia liūdna ir baisi moters vienatvė! O nepažadinta žemė? Moteris gali ištekėti, pagimdyti dešimt vaikų ir vis dėlto likti nepažadinta tikrai meilei, jei šalia nėra tikro vyro. Moteris sukurta meilei. Žurnalistės praktika nuliūdino, supratau, kad nėra laimingų moterų. Išoriškai to nepamatysi. Jos šypsosi, eina į darbą, turi puikius vyrus…Bet vos išjungi diktofoną, kokia dažnai liūdna bedugnė atsiveria! Ir tas moters nuogumas…Lengviau matyti apsirengusią moterį. Dėmesys krypsta į drabužio detales, atitraukiamas nuo akių, nuotaikos…Pačiai moteriai lengviau: prisidengi drabužiu tarsi skydu. Tik išlukstenęs kiautą pamatai esmę. Pasitaiko: veidas- pragmatiško žmogaus, o kūnas poetiškas poetiškas. Kūnas tarsi apšviečia sielą. Pamačiusi jį, tikrą, kartais nuliūsti. Vienoje parodoje Bulgakovas paklausė, kodėl mano moterys tokios vienišos, kodėl nefotografuoju vyrų, juk jie irgi vieniši. Atsakiau: mano moterys laukia meilės. Jis paantrino: bet juk ir vyrai laukia meilės. Štai taip mes ir prasilenkiam. Psichoterapeutų tvirtinimu, motina gali šypsotis vaikui nuo ryto ligi vakaro, bet jeigu sieloje jai negera, jei nusisukusi verkia, vaikas sirgs depresija ir niekas nežinos priežasties. Tik laimingos moterys augina laimingus vaikus.

Ekspromtai

Regina fotografuoja moteris draugės tapytojos vienkiemyje ir savo vyro skulptoriaus dirbtuvėse. Ten, kur spiečia jos bitės (kažkas dovanojo vieną avilį, o per porą metų  prisidaugino iki devynių). Moteris sako nieko neplanuojanti iš anksto. “Kaip ištekėjau ekspromtu, kaip galiu išsiskirti ekspromtu, taip ir su tais darbais- viskas įvyksta ekspromtu. Kartais ryte atsikeliu, staiga vaizduotėje pamatau moterį, kurią turiu “pasigauti”. Užvaldo ideja: jaučiu, kaip ją susirasiu, atsivešiu, fotografuosiu. Kai apima įkvėpimas, nebelieka jokių problemų. Vaizduotėje pieštą modelį visada surandu realybėje. Keistas atsitiktinumas,- ar žvaigzdės taip išsidėsto, ar globojantys protėviai pučia man į pakaušį palankų, sėkmę nešantį vėją,- dabar jau esu archyvuose patvirtinto karžygių- NATARCH I- herbo, siekiančio 1325 metus, savininkė.

 Negražių moteru nėra

Regina Oraitė tvirtina, kad nėra negražios moters, kaip nėra negražios žemės. Net saulės išdeginta pieva, jeigu į ją atidžiau įsižiūrėsi, savitai graži. “Kartais moterys aikčioja: oi, kokia aš, 150 kg sveriu! Kodėl orientuojamės tik į top modelius? Viena modelių agentūra paprašė nufotografuoti mergaites katalogui. Atvažiavau, pamačiau ir atsisakiau. Labai gražios, išpuoseletų figūrų merginos žvelgė tuščiomis akimis. Ilgai gyvenau Rytų  filosofija ir patikėjau, kad kiekvienas žmogus yra vertybė, ir ne man nustatinėti, kokio dydžio”.

Regina išvyksta į Ameriką. Atsisveikindama Oro duktė šypteli:”Man dažnai norisi sušukti: “Žmonės, nereikėtų jums tų parodų, jeigu sugebėtumėte atidžiau pažvelgti į  moterį, kai prasilenkiate gatvėje, kai ji sėdi šalia jūsų namuose, kai palinkstate darbe prie bendro stalo; nereikėtų ateiti čia. Bet jus ateinate. Jums reikia pamatyti tai, ko nepastebėjote kasdienybėje”.                                              

                                       *******

Lietuvos Žinios, 1999 balandžio 7, Nr. 78, p.

Giedrė Milkevičiūtė ,  “Žvaigždžių šviesos fotografijos”

Vilniaus fotografijos galerijoje atidarytoje parodoje R.Oraitė demonstruoja net keturis meninių fotografijų ciklus. Tai “Lietuvos bajorų portretai”, Menininkų portretai”, “Aktai” ir “Vienišiai”.

Pažvelgus į dviejuose galerijos aukštuose iškabintas fotografijas, atrodo, jog sugrįžti į šio šimtmečio vidurį ar dar senesnius laikus.

Vienišiai

Tarp fotomenininkės “Vienišių” bene labiausiai išsiskiria “Pranciškus”. Tą mūsų laikais lyg atsiskyrelį gyvenantį žmogų autorės fotoobjektyvas pavertė kone šventuoju.

“Raskite jūs neprikelių kamuojamoje Lietuvoje žmogų, kuriam nieko netrūksta, kuris nesiskundžia blogu gyvenimu, nors pats gyvena į pašiūrę panašioje lūšnelėje”,-stebisi R.Oraitė. Su atsiskyreliu kurčnebyliu ji mokėjo taip “susišnekėti”, kad išsiskirdami abu net apsiverkė. Pranciškus moteriai su fotoaparatu parodė net savo “televizorių”- skylę medinio namo sienoje, pro kurią jis mato žvaigždėtą dangų, o dieną- skrendančius paukščius bei pro šalį plaukiančius debesis.

Autorė gali įdomiai papasakoti apie kiekvieną jai pozavusį žmogų. Ji įsitikinusi, kad Lietuvoje labai daug vienišų žmonių, tačiau tai nereiškia, kad jie visi yra nelaimingi. Beje, ir moterys, kurių aktus ji mėgsta forografuoti, anot jos, taip pat yra vienišos. Kodėl?

Todėl, kad vyrai dažnai jų nesupranta, kad jos gyvenime patiria gerokai daugiau nuoskaudų.

Kūnas

Fotografė įsitikinusi, kad kiekvieno žmogaus kūnas gražus, tik labai svarbu, kaip ir kodėl į jį žiūrėsime. R.Oraitė, kurdama aktus, siekia ne išorinio efekto, nuogos figūros žaismo su aplinka, bet ir nori, jog sustojęs prie jos kūrinio žmogus susimąstytų apie tą, kuris ar kuri prieš fotoobjektyvą ryžosi apsinuoginti.

Fotografei nėra sunku prikalbinti būsimus modelius pozuoti be drabužių. Jos teigimu nebuvo nė vienos jos nužiūrėtos moters, kuri būtų atsisakiusi tai daryti. Štai kad ir kuriant grupiną aktą “Mauduolės” pagyvenusią apvalių kompleksijų moterį R.Oraitė “prisiviliojo” viename miestelyje tiesiog iš gatvės. O paskui vienoje sodyboje suradusi senovinį maudynėms  tinkamą kubilą sutupdė ten tris besimaudančias lyg vienos šeimos moteris.

Parodoje yra vos keli vyrų aktai, vienas jų pavadintas “Depresija”. “Šaunaus šiuolaikinio vyro įvaizdis- juodu kostiumu vilkintis vyriškis, kuris pėsčias paprastai nevaikšto ir nesiskiria su mobiliuoju telefonu. O tik ištrauk jį iš limuzino patamsintais stiklais, nuvilk drabužius ir jį iš karto apims depresija”.

Nenuorama

Žurnalistė, dirbusi Kauno technikos universiteto Panevėžio filiale (dėstė etnologiją, žurnalistikos pagrindus), Panėvežio J.Miltinio dramos teatre (literatūrinės dalies vedėja), įvairiose redakcijose, nenustygsta vietoje. Ji savo senu automobiliu vis lekia tai į vieną, tai į kitą Lietuvos kampą. Jai rūpi kuo daugiau pakalbinti, nufotografuoti įdomių žmonių. Beje, ir fotomenininkės darbų parodos, prieš patekdamos į Vilnių jau buvo eksponuotos Rokiškyje, Kretingoje, Alytuje, Utenoje, Birštone, Panevėžyje ir kitur.

LŽ paklausta iš kur jos per kraštus trykštanti energija, ar čia turi įtakos bajoriškas kraujas, R.Oraitė nesusimąstydama atsakė:”Iš žvaigždžių”. Dar pridūrė, kad toji energija ją lydi, jeigu ji imasi tokio darbo, kuris jai tinka ar patinka, o jeigu ne, žvaigždės jai siunčia neigiamą energiją ir jai ima skaudėti galvą ar dar ką nors. Taip, anot jos, įvyko ir tuomet, kai vos pradėjusi buvo nutarusi nutraukti savo bajorišką ciklą. “Surėmė tokie nežmoniški skausmai, kad neturėjau kur dėtis,-tvirtino Regina.-“Jie liovesi tik tada, kai sau tariau:”Gerai, jau gerai, fotografuosiu bajorus ir toliau”.

                                                       *******

Literatūra ir Menas, 1998 rugsėjo 26

Rimantas Šinkūnas, “Per Lietuvą keliauja Reginos Oraitės fotografijos”

Rugsejo 21 dieną Birštono kultūros centre atidaryta Fotomenininkų ir Žurnalistų sąjungų narės Reginos Oraitės fotoportretų ir aktų paroda. Tai šeštoji Reginos personalinė paroda, surengta įvairiuose Lietuvos miestuose. Didžiausio dėmesio susilaukė 33 nuotraukų  ekspozicija Vilniuje, Žurnalistų sąjungos salėje. Geri atsiliepimai ir iš kitų miestų.

R.Oraitės fotoportretų herojai- daugiausia kultūros, meno žmonės, yra paprastų kaimiečių.

Autorė stengiasi išvengti žinomų Lietuvos portretistų (…) įtakos. Tai  nėra lengva, juolab kad portreto žanras, turintis senas tradicijas tiek pasaulio, tiek Lietuvos fotografijoje, gana sunkus. (…)R.Oraitė gyvenimo bei patirties trūkumu perdaug skųstis negali. Žinoma, jai toloka iki jubiliejų, ji moteriškai žavi ir truputį ekstravagantiška, bet kartu labai draugiška, mylinti žmones. Ta meilė herojams ir herojėms ir atsispindi R.Oraitės nuotraukose.

Rašant šias eliutes, kyla dar viena mintis: fotografas, tik patas būdamas asmenybė, gali sukurti įsimenantį, turintį išliekamąją vertę meninį portretą. Amatininkas, turintis profesinių igūdžių, gali padaryti nuotraukų, fotožurnalistas, dirbantis redakcijoje, gali padaryti fotoreportažų, pasistatęs žmogų prie kombaino, traktoriaus, mokyklinės lentos, bet…Provincijoje teko matyti kaip vienas fotografas, dirbantis beveik 40 metų  redakcijoje, bandė dalyvauti fotosekcijos narių parodoje, tačiau jo nuotraukos toli graž u neprilygo vienuoliktoko fotografijoms. Tuo tarpu R.Oraitė- susiformavusi individualybė, todėl ir jos fotoportretai bei aktai yra pažymėti individualumo žyme.

Asmenybė formuojasi dirbant keletą darbų, netgi keičiant profesijas. Štai Regina mokykloje sportavo, rašė eilėraščius, domėjosi joga (…) Prieš dvylika metų baigusi universitetą ir įgijusi žurnalistės specialybę, ji rašo straipsnius, ese, daro interviu spaudai (pastaruoju metu ir televizijai), dirbo Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre literatūrinės dalies vedėja.

Reginos Oraitės kūryba sparčiai tobulėja. Žiūrint jos sukurtus portretus ir fotoaktus, sunkoka patikėti, jog fotografija rimtai susidomėjo maždaug prieš porą metų, o parodoje eksponuojamas nuotraukas padarė per metus. R.Oraitė pagrindinį dėmesį sutelkia į  žmogaus veidą, akių išraišką, stengdamasi pagauti vienintelę, nuotraukos sėkmę  lemiančią akimirką. Tuo tarpu kurdama aktus, ji nevengia režisūros. Aktai liudija autorės drąsą, rodant natūrą, tačiau čia veltui ieškotume pornografijos. R.Oraitė stengiasi pabrėžti savo modelių-o gal herojų?- ilgesį, svajonę, ramybę. Veidai nedangstomi, mizanscenos kuriamos taupiomis kompozicijos priemonėmis. Taigi, reikia pasidžiaugti, kad į nelengvą  fotografijos kūrybą ateina vis daugiau talentingų moterų.

                                                            *******

Šeimininkė, 1998m. lapkričio 25d. Nr.47 (349)

Vidmantas Kiaušas, “Lietuvos bajorai”: per dabartį į praeitį”

Kretingoje rasite nemažai vietų, kurios mena Katkevičių, Sapiegų, Masalskių, Potockių, Zubovų, Tiškevičių giminių vyrų bei moterų žingsnius ir darbus. Vienas pavyzdžių- dvaro rūmuose esančio muziejaus ekspozicija, pasakojanti, kaip prieš 150 metų Marija Tiškevičiūtė įkūrė pirmąjį Lietuvoje vaikų darželį. O gal jums įdomesnė veiklaus kretingiškio Jono Macijausko patefonų, plokštelių ir radijo imtuvų kolekcija, šalia eksponuojamos jo meninės nuotraukos? Bet lapkričio 21-osios šeštadienį mums labiausiai rūpi surasti šalia Žiemos sodo ir kavinukės, pavadintos “Pas grafą”, esančias užrašais ar rodyklėmis pažymėtas duris…Už jų- šventinis šurmulys: solidūs kostiumuoti ponai su rožėmis ir pasipuošusios ponios, tyliai kuždėdamiesi tarpusavyje laukia fotomenininkės Reginos Oraitės parodos “Lietuvos bajorai” atidarymo.

                                                             ******

Pirmojoje salikėje- 26 bajorų portretai, žmonių, galinčių dokumentaliai patvirtinti, kad prie nuotraukų eksponuojami herbai ir į knygą susegti aprašymai- šimtmečių patikrinta tiesa. Vaitiekaus Vyčiaus giminės antspaudas, pavyzdžiui, žinomas nuo 1389 metų. Pusšimtį metų istorijos mokytoju dirbęs, šiandien pensininkas Vytautas Rimgaila tvirtina turįs surašęs du tomus apie savo giminę ir paniręs laike iki kunigaikščio Kęstučio laikų. Šalia šiauliškio literato Leono Peleckio Kaktavičiaus porteto parašyta, kad pavardė minima nuo XVII amžiaus. Ir taip- trumpai, lakoniškai apie kiekvieną portretuojamąjį. Gražiai po antirefleksiniu stiklu apipavidalinti darbai oriai solidūs, veidus ženklina rimtis, susikaupimas, akistatos su praeitimi akimirkos svarba.

Užkalbintas rašytojas kretingiškis Algis Kulys sakė:

-Tokios parodos čia dar nebuvo. Neseniai Klaipėdoje mačiau Algimanto Aleksandravičiaus iš Panevėžio “100 portretų”. Reginos Oraitės darbai, galiu duoti ranką nukirsti, nė kiek ne menkesni. Ji turi savo stilių, matymą, gerą, subtilų skonį. Man patinka kūriniai, atskleidžiantys portretuojamojo dvasios pasaulį, sakysim, Undinės Nasvytytės portretas.

Bajoras Vytautas Rimgaila pritarė:

-“Lietuvos bajorų” įspūdis, kaip sako žemaičiai, pritrenkiantis. Paroda turi ir pažintinę, ir istorinę vertę.

Bet štai šurmulys pagyvėja. Pasirodo grakšti ir elegentiška autorė, kuri po parodos rengėjų  trumpų įžanginių žodelių, apibūdinančių ją kaip įdomią, malonią, keistoką ir netgi ekstravagantišką moterį, papasakojo, kad paroda sumanyta tik vasarą, kad ji dirbanti žaibiškai, kaip įprasta žurnalistei, tad draugai ją kartais šaukia ilgoku vardu: “ant smūgio ir paskutinę minutę”. Parodos tikslai- ir pagarba praeičiai, ir siekis atspindėti žmogų. Nevengianti neslepiamos režisūros, fotodžiazavimo, kaip jos braižą pavadino kauniškis Kęstutis Ignatavičius. R.Oraitei norėtųsi tęsti pradėtą ciklą, ji pateikė paraišką- projektą Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondui, planuoja atspindėti intelektualinę bajorų veiklą.

Žinant R.Oraitės, gyvenančios, kuriančios Kupiškyje, energiją ir nenuspėjamą charakterį, galima tikėtis visai neplanuotų, bet greitai įgyvendintų sumanymų. Juk per vienerius metus, tik ką įstojus į Fotomenininkų sąjungą, jau surengtos aštuonios parodos- Rokiškyje, Utenoje, Alytuje, Plungėje ir kitur.

Kretingos muziejaus (įprastai vadinamo “Žiemos sodu”-R.N.) antrojoje salėje matome jau žinomus Roberto Zimblio, Andriaus Surgailio, autorės vyro skulptoriaus Henriko Orakausko bei kitus portretus, keletą aktų, fotolakštus iš galbūt būsimų ciklų. Kaip šypsodamasi paaiškino R.Oraitė, į mašiną netilpo sunkokai iš namų išjudinamas vyras, todėl atvežė kamerinių jo metalo plastikos darbų. Bandyta aprėpti per daug, tad ekspozicija nukentėjo- fotomenininkės kūriniai sukabinti dviem eilėm, todėl sunku žiūrėti, susilpnėja visumos įspūdis. Tikriausiai reikėjo rodyti tik naująjį ciklą “Lietuvos bajorai”, nepagailėti jam abiejų salių erdvės, nors, aišku, senesnių darbų buvimas šalia parodo autorės veržlumą, kaitą, ryžtingas savo vietos fotomene paieškas.

Kretingoje ponios Reginos kaklą puošė vyro nukaltas papuošalas- gyvatė. Ji lydėjo į pirmą ir visas kitas keliones fotografuojant bajorus, tad nesinorėjo skirtis ir per parodos atidarymą.

-Kodėl gyvatė?- mąsliai pakartojo klausimą pašnekovė. – Būna intuityvių dalykų…Man taip prireikė, ir manęs ji nesmaugia, o saugo.

Paklausta apie dailės įtaką, jos fotografijų tapybiškumą, fotomenininkė aiškino, kad buvo metas- labai žavėjosi, ką ten žavėjosi!- kliedėjo Van Gogo, Rodeno kūryba, o ir šiandien su dailininkais bendrauti smagiausia. Būtina geru žodžiu paminėti fotomenininką iš Panevėžio Joną Lindą, visada nuoširdžiai patariantį, pamokantį. Galimas atvejis, R.Oraitė susilauks priekaištų, kad improvizuodama laisvai įspraudė vieną ar kitą bajorą į teatro rūbinėje surastą drabužį ir taip ne visada sėkmingai bandė imituoti istoriškumą, atsirado keistoka dabarties ir dulkėmis nugulto laiko priešprieša.

-Didžiuojuosi savo giminės herbe pavaizduota ranka,- pasakoja Regina.-Žinau, jie garsėjo ne turtais, kuriuos pasak legendos, prarado, padėdami apsiginkluoti Vytauto Didžiojo pulkams, o drąsa.

Drąsos, energijos bei sėkmės užtenka ir R.Oraitei.

Kur ir kada ji pasirodys su nauja paroda- galima tik spėlioti. Akivaizdu viena- tai bus greitai. Jeigu jus sudomino “Lietuvos bajorai”- pirmyn į Kretingą!

-Man labai keista,- stebisi autorė,- kai žmonės tingi pajudėti ir pasižiūrėti, jeigu jiems rūpi. Būna, vertina pagal seniau matytus darbus, aiškina, kokia autorė perspekytvi...

Tikriausiai dar ilgai būtume šnekučiavę su Regina Oraite, tačiau “Ogmios” baldų salono savininkas Mykolas Augis Vardziukevičius nekantravo įteikti dar vieną rožių puokštę, o Kęstutis Gecevičius, tarytum nužengęs iš nuotraukos, tik be mandolinos, laukė, kada galės įteikti Reginai Oraitei kompaktinį diską su naujai įrašyta savo muzika. Tad atsisveikinant parodos autorei liko palinkėti: jauskitės kaip protėviai, dvarą išlošę...

Panevėžio Balsas, 1999 kovo 2d.

Algis Vaičiulionis, “Vyrų požiūris į aktus paskatino fotografuoti”

Penktadienį miesto Dailės galerijoje įvyko dviejų parodų atidarymas. Pirmame galerijos aukšte eksponuojama lietuvių išeivijos grafika, kurta 1941-1969 metais. Antrame aukšte-  Reginos Oraitės fotopaveikslai. (…) Autorė aiškino, kad fotografuoti Lietuvos bajorus ją paskatino įdomus kai kurių likimas. (…) Autorė stengiasi parodyti ne nuogą kūną, o žmogų ir jo charakterį.

                                                             ******

Literatūra ir Menas, 1999 kovas

Valentina Žigienė, “Bajorų kilmės moteris vadina save kareiviu”

Stipri, valinga, nerimstanti menininkė nuo vaikystės rašė eilėraščius, miniatiūras, buvo apkaltinta plagijavimu, o prieš keletą metų pradėjo fotografuoti. Po kiekvienos parodos fotopaveikslų autorė Regina Oraitė susilaukia dėmesio, susidomėjimo ir pripažinimo.

                                                         * *******

 (…)”mane visada traukė esmė. Formos ir turinio vienovės idėja kliedėjau nuo ankstyvos jaunystės”,-sakė R.Oraitė.

Dalyvaudama ir pelnydama prizus respublikiniuose literatų sąskrydžiuose, ji patyrė nemažai nuotykių.

Žurnalistė pasakojo, jog “Moksleivio” žurnale publikuodavo savo kūrybą. Vienuoliktoje klasėje sulaukė poetės Onės Baliukonytės laiško, gėdinusio jaunąją literatę nurašius žinomos poetės V.Jasiukaitytės poemą apie meilę ir atsiuntus kaip savo.

V.Jasiukaitytės knygelė R.Oraitei į rankas pateko praėjus metams. “Šiandien ginčyčiausi, įrodinėčiau tiesą, o tada, pagalvojusi, jog meilė suvienodina mūsų mintis, įsižeidusi lapą išmečiau į šiukšlių dėžę. Poetinis mąstymas išmoko kalbos, neišverčiamos į buitinę, kurioje žodžiai reiškia ne daiktų vardus, o jais užkoduotą kokių nors išgyvenimų, būsenų, dvasinės patirties atskleistą esmę”,- aiškino menininkė.

Ji įsitikinusi, jog vaizdo neįmanoma tik fiksuoti nei literatūroje, nei dailėje, nei fotografijoje. Net lėkščiausiai mąstantis žmogus jūros nesuvoks kaip didžiulio vandens telkinio, ji asocijuosis su patirtais išgyvenimais.

Tikrumas ir paprastumas fotomeninkei yra svarbūs. Ji tikino nepretenduojanti į didelius meno kūrinius, siekianti pristatyti temą- bajorų, menininkų, moterų.

Aktus R.Oraitė sakė pradėjusi fotografuoti papiktinta kai kurių vyrų požiūrio į juos. Nors fotomenininkei kai kurie kritikai prikiša perdėm poetizuotą žvilgsnį į moteris, aktai, kaip ir kiti darbai, tapybiški, epiški, taurūs.

Parodoje fotomenininkė šalia kitų fotografijų eksponuoja 26 Lietuvos bajorų portretus. Portretų autorė pati priklauso Karališkajai bajorų sąjungai, kuri balandžio mėnesį švęs atsikūrimo penkmetį.

Kodėl bajorų portretai? Autorė tikino, jog jaučiamas visuomenės spaudimas. Kai kuriems nedrąsu prisipažinti esant bajoru, nors, jos manymu, taip neturėtų būti. R.Oraitė pasakojo: “Bajorų buvo ir yra visokių. Čia pilna įvairiausių peripetijų, ignoruoti tai yra lengviausia”.

Fotomenininkė yra vienos seniausių, istoriniuose šaltiniuose minimos nuo 1328 metų, Naumavičių giminės palikuonė. Legenda byloja, kad, Vytautui Didžiajam vedant pulkus į Žalgirio mūsšį, R.Oraitės protėviai išpardavė dvarus ir apginklavo kariuomenę.

Regina Oraitė save taip pat vadina kareiviu, kuriam skirta trankytis po pasaulį, rašyti ir fotografuoti. Kaip tik todėl fotoportrete ji įsiamžino apsirengusi juodu, į milinę panašiu paltu, apsiavusi dulkėtais batais, su šalia turpinčiu vilkšuniu.

Autorė sakė: “Savo darbus skiriu protėviams. Aš juos visada jaučiu. Jaučiu nuo vaikystės. Daugelis dalykų mano gyvenime atsitinka savaime, tarsi kažkas eitų ir tvarkytų”.

                                                                    ******

Panevėžio Rytas, kovo 5d., Nr. 52

Virginija Januševičienė, “Po vienu stogu- išeivijos grafika ir fotopaveikslai”

(…)Portretų autorė turi savo stilių

parodos autirė sakė laužanti įprastas fotografijos taisykles, nepripažįstanti tabu, ieškanti savų raiškos būdų. “Nemanau, kad žmogaus veidas turėtų būti visada tamsus, būtinai į akis smogta lempa, kad jis būtų apžlibęs, prisimerkęs. Man asmeniškai tas nepatinka, nors tie darbai gali būti geri. Kiekvienas turi savo stilių kaip ir skonį. Vieni mėgsta aštrius valgius, kiti- ne. Man įdomu fotografuoti portretus ir aš kuriu juos tokius, kokius įsivaizduoju”,- sakė Regina Oraitė.

Pasak Reginos, jai svarbiausia perteikti žmogaus charakterį, o ne parodyti didelius menus. “Niekada netrauk žmogaus iš jo kailinių- toks parodos autorės moto. Fotografuodama grafą Pliaterį Regina jo klausė, kaip jis paprastai laiko savo rankas. “Kiekvienas žmogus įdomus individualiu savitumu. Nėra pasaulyje antro tokio veido, tokių rankų. Nesu sutikusi negražaus žmogaus”,- kalbėjo regina Oraitė.

Kai kurie bajorai įamžinti prabagiais senoviniais drabužiais, moterys pasidabinusios skrybėlėmis. Regina Oraitė teigia niekam neprimetusi savo stiliaus, viskas išsisprendė natūraliai. Sakykim, ponia Ana taip vilkėdama eina į pobūvį, spektaklį. Tai ne speciali apranga fotografavimosi procesui. Reginos krikštamotės, valdingos moters, portrete galima įžvelgti ir šaržo elementų.

Regina maniusi, kad pradėjus fotografuoti, nebereikės kalbėti. Kartais taip pavargstanti nuo žodžių, straispnių rašymo, jog užsinori savo mintis perteikti kitaip, ne žodžiu. Parodos autorės nuomone, portrete gali kalbėti žmogaus veidas, frabužis, praeitis, kuria jis didžiuojasi.

Pradėjusi rengti bajorų ciklą, visus modelius ji matė muziejų, Operos ir baleto teatro aplinkoje, bet realybė diktavo ką kita. Buvo žmonių, kurie dėl senyvo amžiaus ar silpnos sveikatos negalėdavo net iš savo buto išeiti. Kai kuriems portretams žaismės suteikė senoviniai apdarai, skolinti iš teatro. Tiesa, dauguma bajorų atsisakė vilktis svetimus drabužius. Grafas Pliateris, pažiūrėjęs į senovinę auksu siuvinėtą liemenę iš muziejaus, pasakė, nors liemenė ir puošni, tačiau tai valstiečio drabužis.

Regina teigė labai mylinti aktorius, menininkus ir fotografuojanti tik tuos, kurie jai dvasiškai artimi. Kai kurie jų portetai atsiranda netikėtai. “O kaip atsirado bajorų ciklas? Žinojau, kad mano senelis bajoras, prakortavęs kelis dvarus, turėjęs tris oficialias žmonas ir audringų meilės istorijų, tačiau nemaniau, kad tuo galėčiau didžiuotis, nes orientavausi į kitas vertybes. Bet kartą paskambino krikštamotė ir pasakė, kad įstojo į Bajorų sąjungą ir man atsiunčianti bajoriškos kilmės patvirtinimui reikalingų dokumentų sąrašą. Vėliau artimesnė pažintis su bajorais (tiksliau su išžudytų, ištremtų bajorų palikuonimis) paskatino sukurti visą portretyų ciklą. Beje, parodoje eksponuojamas ir pačios Reginos bajoriškas autoportetas.(…)

                                                    ******

Laikinoji Sostinė, 1999  pavasaris

Vėjūnė Gečiauskienė, “Menininkų sielų aktai”

Fotomenininkė Regina Oraitė, kurios darbų paroda iki gegužės 31 dienos bus eksponuojama Kauno menininkų rūmuose, turbūt neatstiktinai ekspoziciją pavadino “Menininkų portretai ir aktai”. Iš pradžių galima pamanyti, kad fotografė privertė prieš objektyvą nusirengti pulkelį meno žmonių. Tačiau apžiūrėjus visą parodą, paaiškėja, jog Regina Oraitė kur kas subtilesniais būdais praskleidė savo herojų sielų skraistes.

Iš nespalvotų fotografijų žvelgia per pastaruosius trejis metus fotomenininkės įamžinti žmonės: skulptorius Konstantinas Bogdanas, tapytojas Kazimieras Žoromskis su žmona menotyrininke Kristina, aktorė Undinė Nasvytytė, grafo Dominyko Pliaterio veidas, kt.

Menininkė savo darbams herojus pasirinko neatsitiktinai. (…)