Ilgus, dailius

šukuoju plaukus

dienas metus

savaites valandas

stora pyne suku

ir spaudžiu prie pakaušio

sunkia sege-

dabar jūs mano!

*

Bet niekas nepasikeitė-

laikas susotojo

ir tiek---

 

Lietuva, 1981

 

Silpnumas

 

Aš būnu su jumis daiktai-

raudonai žydinti gėle,

susivėlęs barzdotas nykštuk,

smilkalo svaigus aromate. Kai sutemsta,

atsėlina kitas pasaulis- tylus, perregimas,

su savo jausmais, būtimi,

supratimais.

Aš su jumis, mano daiktai,

gal todėl,

kad baisu man vienai- jūs mažučiai, beviltiškai trapūs

mano draugai.

*

Viso labo jūs tik daiktai---

 

Lietuva, 1981

 

Kartais,

kai mezgu,

akutes skaičiuodama,

visas pasaulis

toks sudėliotas

į grafas grafeles-

neįdomu ir pilka.

mestum viską,

jei vainiku žolynų

pasidabint galėtum…

mezgu, akutes skaičiuodama,

 ir vis galvoju:

pilkas darbas

ar būsimo grožio nežeidžia?

 

Lietuva, 1981

 

“…tikroji laisvė- tai atsakomybė” (iš Cezario dienoraščio).

Tu neturi teisės

gert iki dugno

kai lietūs lyja

ir kai visai sutemsta

tu neturi teisės

dangstyt langų

žaibui dalinant dangų

neturi teisės dainuot

viską palikt

kai norisi eiti

Likimo beveidžio valia

tu laisvas---

 

Lietuva, 1981

Skiriu S.

 

Daug metų

akys skaitė

išminčių tekstus

mokė protą

nepasiduoti

šlykštėtis seksu

nejausti kūno

gėretis vien

dvasios skrydžiu

kol nepasirodei

iš pradžių išgalvotas

pamaniau angelas

ir stačia galva

nėriau į mane

pamilusios

nevilties prarają

 

Čikaga, 2000

Kančia kaip reumatas

laužo kaulus

lendu po anklode

krečiama drebulio

gurkšteliu konjako

juodžio blizgančios akys

degalinėj pro langą

verčia vemti

ir vėl iš naujo lendu

po anklode

taurius gėrimus pirksiu nuo šiol

vien gerose parduotuvėse

žvilgsniu alkano gyvulio

sutepto kūno

niekaip nenuplaunu ašarom---

 

Čikaga, 2000

Kai dar saulės nebuvo

aš sėdėjau prie šito stalo

tavęs ilgėjaus ir sapnavau

keistą sapną apie mergaitę

mylintį gėjų raudonas snaiges

iš pasaulio pakraščio

metų metais vaikų nemačiusio

tėvo ilgesį ir savo veidą

stikle atsispindintį

beprasmę pasaką

laimės ieškot išėjusių

ir nesuradusių neviltį

žibinto atšvaitą

dulkėm nusėstuose batuose

ir vargą tavo mėginančio

man paskambinti

Čikaga, 2000

 Bijau senatvės

raukšlėto kūno

ir jį atspindinčių

veidrodžių

bereikšmio žvilgsnio

nieko nejaučiančios

sielos

beprasmio buvimo

kurį prisiartinu

kuopdama

amerikoj

dosnios

dievo rankos

dovanos

byra vėjams

nebegaliu rasti savęs

keičias kasdien

delnų linijos

Čikaga, 2000

 Aš

geriu

vakarais

bet ką

vandenį

kavą

vodką

privalau

taip dažnai

nutylėt

tai

ką noriu

sukapot

kaip dalgiu

žodžių

kūnais

niekaip

nepavyksta

užkimšti

angos

į nebūtį

 

Čikaga, 2000 

Apverkiu savo gyvenimą

eilutėm barstytą

prie rašomo stalo

bendravimo išmalda

virtusius vakarus

savižudžių mintims susipynus

į mano pėdom riedantį kamuolį

per amerikas

trukdantį gražų rytojų

įprasminti

atsiribot nuo vakardienos

nesulaukus atsakymo

viena žurnalo

skaitytoja Lietuvoj

šoko nuo stogo žemyn galva

į nesibaigiančias mano nemigas

Čikaga, 2000

Man nerūpi jūsų nuomonė

Sakau įsivaizduojamai auditorijai

ir spjaunu į veidą

Įsivaizduojamai puritonei

mano plaukus pavadinusiai

šlykščiais

septyniolikos atspalvių

metų tiek

mano visokių filosofijų

sužalotam mąstymui

kažkada paskandinusiam

šimtmečiams

ištekėjusios moters vienatvėje

Čikaga, 2000.

Bijau pažiūrėt į akis

savo vaikui

paliktam

už devynių jūrų marių

ir kas vakarą

meldžiančiam grįžti

telefono ragelyje

trūkinėjantis balsas

skverbias ląstelėms į vidurius

nebeleidžia ramiai užmigti

vėl ir vėl beldžias

medžio šaka

į suskilusį lango stiklą

toks trapus bet nedūžtantis

ledas tarsi draugo ranka

ant peties

nematomo nepažįstamo

dar ne laikas

išeiti pas debesis

Čikaga, 2000

Rašydama skyriau niekada nesutiktam

 

Šiandien saulė nešvies,

Nes naktis buvo tamsi.

Ūkė vaiduokliški traukiniai

Ir švilpavo paukščiai

Už stiklo sienų.

Tavo veidas, priartėjęs sapne,

Ištirpo, netaręs nieko.

“Fizinį kūną atplėšk

nuo pūliuojančios žodžiais sielos!”

Keistą knygą vartau

Gal ne aš- gal vėjas...

Protėvių amžinos vėlės

Vestų mane į Dykumą,

jei per ilgus klajonių metus

tam kely mano pėdų

nebūtų užpustę vėjai...

*

Takeliais, kadais išmintais

vėl užžėlusiais

brautis vis mažiau lieka Laiko-

kiekviena diena paskutinė

Čikaga, 2000

Verkiau eilėraščiais,

tarakonai bėgo lauk iš namų,

pelės cypė, radijas perdegė

telefono dar neturėjau

ir niekas man nepaskambino.

Pasijutau tokia vieniša

pradėjau melstis

išgirdau Dievą klausiant

kur buvau prieš savaitę,

angelų apsuptas rojuj

jautėsi toks niekam nereikalingas---

Čikaga, 2000

 

 

 

 

Skiriu Lenui

 

Nenoriu būt pranaše

bet prapulsi sakau sau

jei ir toliau sapnuosi

vyro rankas

liečiančias krūtis

slystančias nugara

tu prapulsi sakau sau

jei ir toliau gyvenimo praktika

laikysi luošių rašytas knygas

mokančias vien gėrėtis

dvasios skrydžiais

išaukštintais

spjaudyt į visa kas žemiška

gal neprapulsiu sakau sau

juk nesu pranašė

ne aštuoniolika

rudenį gėlės ilgai nežydi

kartoju kažkur girdėtą dainelę

ir vėl sapnuoju tavo rankas

slystančias nugara

Čikaga, 2001